Sermons

Pamokslas: „Kur nieko negalima paslėpti“

(apie Mato 6:19–21)

„Nekraukite sau lobių žemėje,
kur kandys ir rūdys ėda,
kur vagys įsilaužia ir vagia.
Bet kraukite sau lobius danguje,
kur nei kandys, nei rūdys ėda,
ir kur vagys neįsilaužia ir nevagia.
Nes kur tavo lobis, ten bus ir tavo širdis.“

Šventojo Rašto skaitinys:
„Štai aš ateinu kaip vagis. Palaimintas, kuris stebi.“ – Apreiškimo 16:15
„Jie išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį dangaus debesyse su galia ir didžia šlove.“ – Mato 24:30

1. Vieno atėjimo du veidai

Broliai ir seserys,
Kristaus žodžiuose slypi paslaptis.

Viena vertus, Jis sako: „Aš ateinu kaip vagis naktį.“
Kita vertus, Jis pareiškia: „Žmogaus Sūnus ateis šlovėje dangaus debesyse.“

Kas tai?

Ar Jis ateis nematomas, ar visoms akims matant?

Ar Jis ateis tyliai, ar su trimitais ir ugnimi?

Tekstas: Mato 16:13–20 – „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus.“

1. Perpildytos meilės scena

Kai Petras ištarė šiuos žodžius, jis nebuvo išmintingiausias tarp mokinių.
Netrukus jis ėmė svyruoti, neigti, net drebėti iš baimės.
Vis dėlto iš jo lūpų išsprūdo aiškiausia tiesa, kokią tik yra ištaręs žmogus.
Kodėl?
Nes tą akimirką Tėvas negalėjo sulaikyti džiaugsmo.
Jis atskleidė savo pasididžiavimą Sūnumi.
Jis leido tiesai praslysti pro Petro lūpas – ne kaip doktrinai, o kaip džiaugsmui.

Pamokslas apie išminčius (Mato 2:1–12)

Kai girdime istoriją apie išminčius, dažnai įsivaizduojame ramų vaizdą: žvaigždę, dovanas ir kūdikį. Tačiau Mato istorija daugiausia ne apie grožį – ji apie išmintį. O išmintis Biblijoje nėra apie daugelio dalykų žinojimą. Ji yra apie žinojimą, kada judėti.

Broliai ir seserys,

Kai Jėzus gydė žmones, jis dažnai užduodavo jiems klausimą.

Tai buvo labai paprastas klausimas:

„Ar tikite, kad aš galiu tai padaryti?“

Iš pradžių skamba taip, lyg Jėzus prašo sutikimo.

Bet iš tikrųjų jis klausia kažko gilesnio.

Jis klausia:

Ar galite įsivaizduoti, kad tai įvyktų?

Ar galite įsivaizduoti kitokią savo istorijos pabaigą?

Nes jei žmogus net negali įsivaizduoti, kad bus išgydytas, tai išgydymas neturi kur nusileisti.

Broliai ir seserys,

Šiandien klausomės vienos sunkiausių Evangelijos akimirkų. Akimirkos, kai Jėzus ištaria žodžius, kurie skamba kietai, bet tik todėl, kad atskleidžia tiesą apie mokinystės kelią.

Matas mums sako, kad Jėzus ruošėsi išvykti – palikti vietą, kur Jis pamokslavo ir gydė. Jis neketino tiesiog eiti į kitą kaimą. Jis pradėjo kelionę, kuri galiausiai nuves į Jeruzalę, į atstūmimą, į kančią ir į kryžių. Kitaip tariant, Jėzus žengė keliu, iš kurio nebuvo grįžimo kelio.

Ir kai vienas vyras, Rašto aiškintojas, žengė į priekį ir tarė:

Jono 18:4–11

Mylimieji,

Getsemanės sode yra akimirka, kurią dažnai skubame praleisti – akimirka, kuri ryškiai nušviečia, kaip giliai žmonės neteisingai suprato Jėzų ir kaip Jis buvo pasiryžęs ištaisyti tą nesusipratimą net paskutinėmis savo valandomis. Kareiviai ateina su žibintais ir ginklais, tikėdamiesi bėdų, gaudynių, pasipriešinimo. Ir kodėl? Nes jų mintyse, suformuotose amžių istorijų ir vilčių, Mesijas turėjo būti neliečiamas. Užkariautojas. Nenugalimas. Apsuptas ugnies iš dangaus, ginamas angelų, saugomas Dievo šlovės.

Mano mylimi broliai ir seserys,

Leiskite papasakoti jums istoriją, kurią jau žinote, bet galbūt ne tokiu būdu.

Izraelio žmonės buvo išlaisvinti iš vergijos. Jie skersai perėjo jūrą. Jie matė stebuklus. O tada Mozė užkopė į kalną ir nebegrįžo.

Praėjo dienos. Tada savaitės.

Ir žmonės išsigando.

Ne tik bijojo mirti dykumoje, bet ir bijojo, kad pats Dievas nutilo.

Ir kai Dievas nebejaučiamas šalia, žmonės paprastai nenustoja tikėti.

Jie pradeda veikti.

Jie sako: „Turime veikti. Turime tai ištaisyti. Turime padėti Dievui.“

Taigi jie atėjo pas Aaroną.

Broliai ir seserys,

Jėzus kartą mus labai aiškiai įspėjo:
„Kai meldžiatės, nekartokite tuščių frazių, kaip daro pagonys, nes jie mano, kad bus išklausyti dėl savo daugybės žodžių.“
Tačiau kitoje vietoje Jis mums sako melstis atkakliai – belstis, prašyti, ieškoti ir nepasiduoti.

Kai Jėzus sako: „Kur guli lavonas, ten renkasi grifai“, šiuolaikinei ausiai tai skamba keistai. Tai skamba niūriai, netgi žiauriai. Daugelis žmonių tai girdi kaip niūrią patarlę apie neišvengiamą mirtį arba kaip poetinį būdą pasakyti, kad blogi dalykai pritraukia blogus. Tačiau Jėzus čia nėra poetiškas ir neužmeta mįslės, kuria būtų galima žavėtis. Jis perspėja žmones aiškiausia kalba, kuria tik gali.

Jėzus nekalba apie paukščius. Jis kalba apie atsakomybę.

Broliai ir seserys,

Yra vienas Jėzaus posakis, kurį žino beveik kiekvienas:

„Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“

Mes jį girdėjome taip dažnai, kad manome, jog jau jį suprantame. Mes jį suprantame kaip bendrą teiginį apie atleidimą. Ir, žinoma, Jėzus visur moko atleidimo. Tai nekelia abejonių.

Tačiau šiandien noriu jus pakviesti pažvelgti atidžiau—nes kartais, kai žiūrime atidžiai, atrandame kažką dar gražesnio, nei tikėjomės.

Pamokslas apie Mato 20:28

Įvadas: Kaip atrodo didybė?

Mes gyvename pasaulyje, kuris nuolat mums sako, kaip atrodo didybė.
Ji atrodo kaip galia.
Ji atrodo kaip įtaka.
Ji atrodo kaip pranašumas prieš kitus.

Mokiniai nebuvo kitokie. Jie ginčijosi, kas iš jų bus didžiausias. Jie norėjo garbės vietų. Jie norėjo pripažinimo.

O Jėzus atsako – ne tik papeikdamas, bet ir visiškai pakeisdamas požiūrį.

„Kas iš jūsų nori tapti didis, tas turi būti jūsų tarnas.“

Broliai ir seserys,

Mes dažnai apsunkiname išsigelbėjimą.
Kuriame sistemas, paaiškinimus, mechanizmus ir formules.

Bet Jėzus to niekada nedarė.

Jis kalbėjo paprastai – ir reikalavo visko.

Šiandienos tiesa yra tokia:

Išgelbėjimas yra paprastas, bet ne lengvas.

Nes išgelbėjimas nėra susijęs su tikėjimu kažkuo protingu. Tai reiškia tapti kitu žmogumi.

Būti su Dievu reiškia būti panašiam į Dievą

Jėzus nekviečia mūsų žavėtis Dievu per atstumą.

Jis kviečia mus būti panašiam į jį.

Broliai ir seserys, išgirdę žodį „svetingumas“, dauguma mūsų iš karto pagalvojame apie maistą, jo ruošimą, pastangas, kaip žmonėms suteikti komforto jausmą. Įsivaizduojame užimtą virtuvę, švarų stalą ir nerimą, kai norime, kad viskas būtų tobula. Mūsų galvoje svetingumas yra tai, ką darome savo rankomis. Tačiau Jėzaus pasaulyje svetingumas turėjo gilesnę tvarką, savotišką paslėptą hierarchiją – ir jei jos nepastebime, nepastebime to, ką Jėzus iš tikrųjų giria ir taiso kai kuriose garsiausiose Evangelijų scenose.

Pamokslas apie Mato 5:38–42

Tekstas: Mato evangelija 5:38–42

Broliai ir seserys,

Kai kurie Jėzaus žodžiai mus guodžia.
Kiti mus trikdo.

O yra ir žodžių, kurie neleidžia mums likti nekaltiems savo pačių akyse.

Mato 5:38–42 priklauso šiai paskutinei kategorijai.

„Atsuk kitą skruostą.“
„Duok ir savo apsiaustą.“
„Nueik dar vieną mylią.“

Šie posakiai ne tik reguliuoja elgesį. Jie atskleidžia paslėptą mūšio lauką – vidinę vietą, kurioje sprendžiama ištikimybė.

Pamokslas apie Mato 14:22–33

Broliai ir seserys,

Kai kurios Evangelijos istorijos mums yra tokios gerai žinomos, kad jos nebeprakalba mūsų – ne todėl, kad jos būtų paviršutiniškos, bet todėl, kad mes skubame pro jas, jau turėdami paruoštus atsakymus.

Pasakojimas apie Jėzų, einantį vandeniu, yra vienas iš tokių.

Todėl šiandien kviečiu jus padaryti kažką sudėtingo, bet išlaisvinančio:
pamirškite, apie ką, jūsų manymu, turėtų būti šis pasakojimas, ir leiskite jam pačiam pasakyti, ką jis iš tikrųjų nori pasakyti.

Mato 5:27–32

Mylimieji,

kiekvieną kartą, kai Jėzus kalba, iš Jo žodžių teka dvi malonės srovės.
Pirma, tai Jo gilus užuojautos jausmas nusidėjėliui—ne švelnus atlaidumas, o karštas rūpestis, kad mes nepadarytume sau žalos.
Antra, tai Jo tvirtas iššūkis savarankiškai teisiesiems — toms mūsų širdies dalims, kurios įsivaizduoja, kad galime sėdėti teisėjo kėdėje, tarsi tyrumas būtų mūsų nuosavybė, o gailestingumas — mūsų pasirinktinė dovana.

Mylimieji,

Kai Jėzus pažvelgė į tą mažą mokinių grupę ant kalvos šlaito ir tarė: „Jūs esate žemės druska“, Jis jiems ne komplimentus sakė. Jis atskleidė paslaptį: pasaulio ištvermė priklauso nuo teisiųjų kenčiančios meilės.

Senovės pasaulyje druska saugojo daiktus nuo sugedimo. Druska leido išsaugoti maistą. Druska padarė gyvenimą įmanomą, kai kitaip viska kita būtų sugedę. Ir Jėzus išdrįso pasakyti – ne karaliams, ne filosofams, ne galingiesiems, o paprastiems mokiniams, tokiems kaip jūs ir aš:

„Jūs išlaikote šį pasaulį.“

Bet kaip? Kas mus daro druska?

Broliai ir seserys,

šiandien prieiname prie vienos iš labiausiai nesuprastų ištraukų visame Kalno pamoksle – Jėzaus žodžių apie geismą, svetimavimą ir dešinės rankos nukirtimą ar dešinės akies išplėšimą (Mato 5:27–30). Ištisas kartas žmonės skaitydavo šias eilutes su baime ar kaltės jausmu, manydami, kad Jėzus aprašo tokią sunkią kovą su seksualine pagunda, kad ją išspręs tik savęs žalojimas.

Tačiau Jėzus neliepia mums žaloti savo kūno. Ir Jis negėdina silpnųjų. Jis iš tikrųjų daro kai ką daug gilesnio.

Broliai ir seserys,
šiandien aptarsime vieną iš sudėtingiausių ir labiausiai klaidingai suprantamų Jėzaus mokymų. Jis pateikiamas Mato 5:22, kur Jėzus sako, kad pyktis, įžeidimai ir tam tikri grubūs žodžiai gali priversti žmogų stoti prieš teismą – netgi nuvesti į tai, ką Jis vadina „Gehenos ugnimi“. Daugelis žmonių, tai išgirdę, panikuoja: „Ar tai reiškia, kad jei kartą supykau, esu pasmerktas?“ Arba: „Jei kada nors iš nusivylimo pasakiau ką nors kvailo, ar esu pasmerktas?“

Broliai ir seserys,
šiandien noriu jus nusivesti į dykumą su Jėzumi.

Ne tik į smėlio ir akmenų dykumą, bet ir į dykumą, per kurią kiekvienas iš mūsų keliaujame – gyvenimo vietas, kuriose esame pavargę, alkani, išsekę, vieniši ir netikri.

Ir noriu jums parodyti kai ką stebinančio:

Jėzaus pagundos yra tiesiogiai susijusios su malda, kurios Jėzus mus išmokė – Viešpaties malda.

Kai Jis moko mus melstis, Jis iš tikrųjų moko, kaip Jis pats laimėjo mūšį dykumoje.

Pereikime jį kartu.

Broliai ir seserys,

Šiandien noriu pakviesti jus dar kartą pažvelgti į tai, ką daugelis iš mūsų manome jau suprantantys: krikštą. Dažnai įsivaizduojame jį kaip ritualinį apsiplovimą, apsivalymą nuo purvo ar galbūt simbolinį maudymąsi, skirtą praeities klaidoms pašalinti. Tačiau atidžiai pažvelgę ​​į Jono Krikštytojo istoriją ir Jėzaus žodžius, pamatysime kažką gilesnio, kažką daug asmeniškesnio ir kažką, kas tiesiogiai kalba apie žmogaus širdies būseną.

Mylimieji,

šiandien nukreipkime savo širdis į Golgotos vaizdą.
Ant kalvos stovi trys kryžiai – trys nuteistieji, trys paskutiniai kvėpavimai, trys istorijos, siekiančios amžinybę.

Vieną iš jų mes pažįstame: mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
Tačiau Jo dešinėje ir kairėje kabo du vyrai, kuriuos Evangelijos vadina lēstai – graikiškas žodis, dažnai verčiamas kaip „vagys“.

Mylimieji,

šiandien noriu pakalbėti apie kažką labai paprasto, tačiau labai gilaus.
Tai apie Jėzų Kristų – ir apie stebinantį būdą, kuriuo Jis mums atskleidžia Dievo širdį.

Kai dauguma žmonių galvoja apie Jėzų, jie įsivaizduoja stiprų lyderį, puikų mokytoją, išmintingą suaugusįjį, kuris viską kontroliavo. Bet jei atidžiai skaitome Evangelijas, atrandame kažką gražaus ir netikėto:

Jėzus gyveno su vaiko širdimi.

Ne vaikiškai… ne nebrandžiai… bet kaip vaikas: tyrai, sąžiningai, pasitikėdamas, atvirai ir visiškai susijungęs su savo Tėvu danguje.

Mylimieji,

šiandien noriu pakalbėti apie kažką paprasto, kažką gražaus ir kažką giliai teisingo apie Dievą.
Kažką, apie ką daugelis iš mūsų niekada nemąstė, bet kas tyliai slypi už kiekvieno Jėzaus kada nors duoto pažado.

Štai kas tai yra:

Dievas turi daugiau būdų duoti gyvybę, nei pasaulis turi būdų ją atimti.

Ir dėl to mirtis nėra pabaiga, liga nėra pabaiga, klaidos nėra pabaiga, o tragedija nėra pabaiga.

Paanalizuokime tai lėtai.

„Iš tiesų sakau jums: jei neatsigręšite ir nepasidarysite kaip maži vaikai, neįeisite į Dangaus Karalystę.“
— Mato 18:3

Broliai ir seserys,

Mes dažnai kalbame apie Dangų, tarsi jis būtų tolimas kraštas, paslėptas aukso miestas ar išminčių karalystė. Tačiau Jėzus mums aiškiai sako, kad jis priklauso ne išmintingiesiems, o mažiesiems. Vartai žemi, ir tik vaikai gali praeiti nenusilenkdami.

Mylimieji,
kai mokiniai stebėjo, kaip jų Viešpats paimamas iš jų akių, jie sustojo – akys įsmeigtos į dangų. Jie manė, kad dangus turi būti kažkur aukščiau, už debesų. Tačiau pasirodė du pasiuntiniai ir tarė: „Galilėjos vyrai, kodėl stovite žiūrėdami į dangų?“

Mylimieji, pažvelkime į mūsų pasaulį – pavargusį, besistengiantį, be galo sukantį savo darbo voratinklį – ir atpažinkime senovinį modelį, kuris įkalina sielą. Trūkumas ir vargas yra dvyniai. Kur pasirodo vienas, ten pasirodo ir kitas. Kartu jie sukuria pragaro grotas.

Graikų kalboje skótos reiškia tamsą – šviesos nebuvimą, apšvietimo trūkumą. Toje pačioje kalboje ponērós, „blogis“, yra kilęs iš pónos, „vargas“ ir „naštos“. Žinia negalėtų būti aiškesnė: gyventi atskirai nuo dieviškosios šviesos reiškia įžengti į begalinio darbo gyvenimą.