Kai Jėzus suimamas sode, viskas vyksta labai greitai. Tamsu. Kyla baimė, sumaištis, šūksniai. Į priekį žengia kareiviai. Ir staiga vienas artimiausių Jėzaus draugų išsitraukia kardą ir smogia. Tą akimirką Jėzus ištaria žodžius, kuriuos daugelis iš mūsų esame girdėję visą gyvenimą: „Įkišk savo kardą atgal į vietą, nes visi, kurie griebiasi kardo, nuo kardo žus.“
Dauguma mūsų buvo mokomi girdėti šią bendrą gyvenimo taisyklę: jei gyveni smurtaudamas, smurtas sugrįš pas tave. Tame yra dalis tiesos, bet jei atidžiai klausysimės, čia vyksta kažkas gilesnio. Jėzus neskaito paskaitos. Jis nesiūlo patarlės ateičiai apmąstymui. Jis kalba į krizę. Kardas jau ištrauktas. Kraujas jau pralietas. Ir tai, ką Jėzus sako, nėra abstraktu – tai skubu ir asmeniška.
Atkreipkite dėmesį, ko Jėzus nesako. Jis nesako: „Smurtas yra blogai, nes jis neveikia.“ Jis nesako: „Gali būti sužeistas.“ Jis nesako: „Tai gali eskaluotis.“ Vietoj to, jis kalba siaubingai aiškiai: Padėk kardą į šalį. Kodėl? Nes tą akimirką, kai jį paimi, tau nutinka kažkas labai rimto.
Jėzus perspėja savo mokinį apie tai, ką kardas daro jį laikančiam žmogui. Paimti kardą reiškia ne tik rizikuoti mirtimi. Tai reiškia žengti į tokią būseną, kai, jei esi nužudytas, niekas neprivalo už tave protestuoti. Niekas neprivalo klausinėti. Niekas neprivalo sakyti: „Tai buvo neteisinga“. Kardas paverčia žmogų vienkartiniu. Jų mirtis tampa nepastebima. Jų gyvenimas tampa neapsaugotas.
Tai sunku girdėti, bet būtent todėl Jėzus įsikiša. Jis negina kareivių. Jis nepritaria tam, kas vyksta. Jis saugo savo mokinį, kad šis netaptų tuo, kurio gyvenimas ir mirtis nebekalba. Jėzus mato, kad kardas jo neišgelbės, bet jis sunaikins tą, kuris jį laiko gilesnėje prasme.
Dažnai manome, kad drąsu yra kovoti. Mes žavimės jėga, jėga, kerštu. Tačiau Jėzus mato kai ką kita. Jis mato, kad atsakius į smurtą smurtu, prarandate kažką brangaus: teisę šauktis, teisę būti išgirstam, teisę, kad jūsų kančia būtų svarbi. Kardas nutildo jus dar prieš jums krentant.
Tai padeda mums suprasti kai ką svarbaus. Daugybė nekaltų žmonių kenčia smurtą nė karto nepakeldami rankos. Jų mirtys mus trikdo. Jos drumsčia mūsų sąžinę. Mes užduodame klausimus. Reikalaujame teisingumo. Taip yra todėl, kad jų atsisakymas paimti kardą palieka jų kančią atvirą. Ji šaukia. Ji kaltina. Tai mes vadiname kankinystę – ne siekdami mirties, bet atsisakydami padaryti mirtį beprasmę, atsakydami į blogį jo paties sąlygomis.
Pats Jėzus pasirenka šį kelią. Jis atsisako ginkluoto pasipriešinimo ne todėl, kad yra silpnas, bet todėl, kad nori, jog jo mirtis kalbėtų. Ginkluotas Jėzus atrodytų kaip dar vienas maištininkas, sutriuškintas valdžios. Neginkluotas Jėzus tampa kaltinimu pačiai neteisybei. Jo mirties negalima lengvai paaiškinti. Jos negalima atmesti. Ji reikalauja rimto atsakymo.
Ir štai kodėl Jėzus taip tvirtai sustabdo savo mokinį. Jis iš esmės sako: „Aš mirsiu – bet ne taip. Ir jūs tokiu pat būdu nemirsite.“ Jis neleis savo pasekėjui atsidurti tokioje būsenoje, kai jo gyvybė nebesvarbi, o mirtis nebekelia klausimų pasauliui.
Šis mokymas mus šiandien pasiekia tylesniais, bet labai realiais būdais. Galbūt nenešiojame kardų, bet kiekvieną dieną esame gundomi griebtis smurto formų – griežtų žodžių, keršto, pažeminimo, noro sutriuškinti, o ne liudyti. Jėzaus perspėjimas vis dar galioja. Klausimas ne tik tai, ką mūsų veiksmai daro kitiems, bet ir ką jie daro mums. Ar jie išsaugo mūsų žmogiškumą, ar paverčia mus žmonėmis, kurių kančia nebekalba?
Jėzus nekviečia mūsų pasyvumui. Jis kviečia mus drąsai, kuri yra daug sunkesnė nei smogti atgal. Jis ragina mus likti žmonėmis, kai pasaulis kviečia mus tapti pavojingais. Jis ragina mus gyventi taip, kad net jei kenčiame, mūsų kančia vis tiek būtų svarbi – vis tiek protestuotų, vis tiek atskleistų tiesą.
Taigi, kai Jėzus sako: „Įdėk savo kardą atgal“, jis nesako: „Nieko nedaryk“. Jis sako: „Nedaryk savęs tuo, kurio gyvybę galima išmesti be žodžio“. Jis gelbsti savo mokinį. Ir jis mus gelbsti.
Tegul turime drąsos atsisakyti kalavijo – ne todėl, kad bijome mirti, bet todėl, kad norime, jog mūsų gyvenimas ir net mūsų kančia išliktų prasmingi Dievo akyse.