Pradėkime nuo žmogaus, kuris tikrai rimtai kalbėjo. Apaštalas Petras nekalbėjo lengvabūdiškai, sakydamas Jėzui, kad seks paskui Jį net iki mirties. Tuose žodžiuose nebuvo nieko tuščiavidurio. Jie kilo ne iš vien išdidumo ar noro padaryti įspūdį, bet iš gilaus ir tvirto įsitikinimo. Petras ėjo su Jėzumi, matė tai, ko kiti nematė, ir priėjo prie tikrumo, kuris suformavo visą jo būtį. Kai jis sakė, kad seks paskui Jį, jis kalbėjo iš to tikrumo.
Ir vis dėlto tą pačią naktį tas pats vyras pasakytų: „Aš Jo nepažįstu.“
Jei per greitai tai aiškinsime kaip paprastą nesėkmę, praleisime gilesnę tiesą, kurią slypi ta akimirka. Klausimas ne tik yra, kodėl Petras pasakė tuos žodžius, bet ir kaip toks užtikrintas, toks atsidavęs žmogus galėjo pasiekti vietą, kur jo paties balsas nebeatitiko jo ketinimų. Norėdami tai suprasti, turime grįžti prie to, ką Jėzus jam pasakė prieš viską vykstant.
Jono evangelijoje Jėzus sako Petrui: „Kur aš einu, tu dabar negali manęs sekti.“ Tai nėra Petro meilės priekaištas ar jo ištikimybės pataisymas. Tai teiginys apie ateities kelio pobūdį. Dievo plane yra akimirkų, kurios priklauso tik Jam, akimirkų, kuriomis negalima dalytis ne todėl, kad kiti nenori, bet todėl, kad jie nėra paskirti jas patirti.
Petras tai girdi, bet negali to priimti. Jo meilė Jėzui stumia jį į priekį. Jo tikėjimas reikalauja, kad kur eina Jėzus, ten turi eiti ir jis. Taigi, kai ateina ta akimirka, jis elgiasi pagal tą įsitikinimą. Jis priešinasi sode. Jis seka į kiemą. Jis priglunda kuo arčiau, atsisakydamas palikti Tą, kuriam yra įsipareigojęs.
Tai ne bailio elgesys. Tai žmogaus, pasiryžusio pasilikti, kad ir kokia kaina tai būtų, elgesys.
Tačiau Petras dar nesupranta, kad geras ketinimas, net ir stipriausias, nenulemia įvykių baigties. Veikia didesnė tvarka, kurios jis dar nemato. Kelias į priekį jau nutiestas, ir tai kelias, kuriuo jis negali žengti – ne dėl drąsos stokos, ne dėl tikėjimo silpnumo, bet todėl, kad jis neturi teisės juo eiti.
Kai Petras įžengia į kiemą, jis nešinas visko, kas ką tik įvyko, našta: smurto, arešto, staigaus visko, ko jis tikėjosi, žlugimo. Tokiomis akimirkomis žmogaus protas ne visada išlieka tvirtas. Jis siaurėja, įsitempia, o kartais ir susvyruoja. Sąmonė tampa netolygi, atmintis vos nepasiekiama, ir žmogus jaučiasi esąs kūnu, bet nėra iki galo įsitvirtinęs mintyse.
Kai jis susiduria su klausimu: „Tu buvai su Juo“, Petras atsako: „Aš nesu tas“. Šie žodžiai dažnai buvo suprantami kaip sąmoningas neigimas, tačiau juos galima suprasti ir kaip kažką kita: žmogaus, kuris tą akimirką negali iki galo suvokti to, ką žino, ir kas jis yra, kalbą. Jo atsakymai aiškūs, bet jie nėra įsišakniję jo sąmonės pilnatvėje. Jis kalba, bet ne iš anksčiau išreikšto įsitikinimo gelmės.
Tada pasigirsta garsas, kuris prasiveržia pro sumaištį – gaidžio giedojimas. Jis perskrodžia sumaištį, per susiaurėjusią jo sąmonę, ir tą akimirką viskas sugrįžta. Jis pamato, kur yra. Jis supranta, kas vyksta. Jis prisimena, ką Jėzus jam buvo pasakęs. Ir kartu su tuo sąmonės sugrįžimu ateina suvokimas, kuris jį užvaldo.
Petras verkia ne tik todėl, kad pasakė neteisingai, bet todėl, kad dabar mato visą akimirkos svorį. Jis supranta, kad jo ketinimas, kad ir koks tikras ir nuoširdus jis būtų, negalėjo jo nuvesti į tai, ko Dievas jam nebuvo numatęs. Jis mato, kad yra riba, kurios jis negali peržengti, kad ir kaip jis to norėtų. Jis bandė sekti paskui ir sekė tiek, kiek galėjo, – bet už šio taško jis negalėjo likti toks, koks buvo.
Tai pamoka, kuri peržengia Petro ribas ir pasiekia mūsų pačių gyvenimus.
Mes dažnai tikime, kad mūsų ketinimo stiprumas nulems rezultatą. Mes sakome: „Aš stovėsiu“, „Aš nesuklupsiu“, „Aš liksiu ištikimas, kad ir kas nutiktų“. Ir tame troškime yra kažkas teisingo. Esame pašaukti ištikimybei, įsipareigojimui, drąsai. Bet taip pat esame pašaukti nuolankumui, nes nematome viso to, ką daro Dievas.
Pasitaiko akimirkų, kai mūsų planai nesutampa su tuo, kas vyksta. Pasitaiko atvejų, kai elgiamės ne taip, kaip tikėjomės, arba neįvykdome to, ką buvome tikri, kad galime padaryti. Tokiomis akimirkomis kyla pagunda griežtai save teisti arba manyti, kad viskas priklauso tik nuo mūsų jėgų.
Tačiau Petro istorija primena mums, kad veikia gilesnė tiesa.
Mes ne visada žinome apie Dievo numatytus planus. Ne visada žinome, kur kelias atviras, o kur uždarytas. Ne visada suprantame, kodėl vieną akimirką galime išsilaikyti, o kitą – ne. Todėl turime būti atsargūs ir per greitai nekaltinti moralinės kaltės – nei sau, nei kitiems, – kai viskas klostosi ne taip, kaip tikėjomės.
Svarbu geras ketinimas. Svarbus tikėjimas. Svarbu meilė. Tačiau nė vienas iš šių dalykų negarantuoja, kad viskas įvyks būtent taip, kaip įsivaizduojame. Visada yra aukštesnė tiesa, didesnis planas, kurį iki galo žino tik Dievas.
Petro neigimas, vertinant šią šviesą, nėra tiesiog įspėjimas apie silpnumą. Tai apreiškimas apie ribas – apie tašką, kur žmogiškas ketinimas susiduria su dieviškuoju tikslu ir turi jam nusileisti. Jis moko mus, kad galime ištikimai sekti, galime nuoširdžiai siekti ir vis tiek susidurti su akimirkomis, kai negalime žengti toliau.
Ir tomis akimirkomis mes nesame apleisti. Petras nėra atstumtas. Jis nėra sumenkintas. Apaštalų darbuose jis vėl stovi stiprus ir vadovaujantis ne todėl, kad buvo tobulas, bet todėl, kad Dievo planas jam niekada nebuvo sugriautas.
Tad laikykimės savo ketinimų nuoširdžiai, bet kartu ir nuolankiai. Stenkimės sekti, bet pripažinkime, kad yra kelių, kurių mes nekontroliuojame. O kai pasiekiame to, ką galime suprasti ar išlaikyti, ribas, pasitikėkime, kad Dievo tikslas tęsiasi ir už jų ribų.
Nes galiausiai rezultatą lemia ne mūsų tikrumas, o Jo.
Amen.