Jono 18:4–11
Mylimieji,
Getsemanės sode yra akimirka, kurią dažnai skubame praleisti – akimirka, kuri ryškiai nušviečia, kaip giliai žmonės neteisingai suprato Jėzų ir kaip Jis buvo pasiryžęs ištaisyti tą nesusipratimą net paskutinėmis savo valandomis. Kareiviai ateina su žibintais ir ginklais, tikėdamiesi bėdų, gaudynių, pasipriešinimo. Ir kodėl? Nes jų mintyse, suformuotose amžių istorijų ir vilčių, Mesijas turėjo būti neliečiamas. Užkariautojas. Nenugalimas. Apsuptas ugnies iš dangaus, ginamas angelų, saugomas Dievo šlovės.
Tačiau Jėzus, kurį jie sutinka sode, daro visiškai ką kita.
Raštas mums sako, kad kai jie klausia apie Jėzų iš Nazareto, Jis žengia į priekį ir sako: „Aš esu tai.“ Ir tą akimirką kareiviai atsitraukia ir krenta ant žemės. Daugelis įsivaizdavo dieviškosios galios bangą, kuri juos parbloškė. Tačiau atkreipkite dėmesį: Jėzus neapsimeta šokiruotas, Jis nepasinaudoja akimirka pabėgti ir nepaskelbia stebuklo. Jis tiesiog vėl klausia: „Ko ieškote?“ Jis ramiai stovi, kol jie stoja nuo purvo.
Kas tada privertė juos atsitraukti?
Skydas, mieli draugai, nebuvo su Jėzumi – jis buvo jų viduje. Tai buvo jų pačių lūkesčių skydas. Jie girdėjo gandus. Jie girdėjo šnabždesius, kad šis Jėzus gali būti Tas Vienintelis, ilgai lauktas Išvaduotojas. Ir daugelio galvose Mesijas buvo figūra, prie kurios rankų nepakelsi. Figūra, kurios negalima paliesti. Figūra, kuri, išprovokuota, šaukia dangų, armijas ir teismą.
Jėzus sudaužo tą skydą keliais paprastais veiksmais.
Jis save pristato – ne šlovėje, ne grasindamas, o nuolankiai. Jis nesipriešina. Jis maldauja ne dėl savo paties saugumo, o dėl savo mokinių saugumo. Jis stovi kaip žmogus, pasiruošęs būti paimtas, pasiruošęs eiti kančios keliu, pasiruošęs priimti taurę, kurią Tėvas Jam davė.
Tai ne tas Mesijas, kurio laukė kareiviai.
Tai ne tas Mesijas, kurio laukė mokiniai.
Tai net ne tas Mesijas, kurio tikėjosi religiniai vadovai.
Bet tai yra Dievo atsiųstas Mesijas.
Ir Petro desperatiškas smūgis su kardu tai tik dar labiau įrodo. Vadinamieji Jėzaus gynėjai yra nerangūs ir neapmokyti; žmogaus vaizduotės Mesijas turėtų legionus, strategiją ir nenugalimą jėgą. Tačiau Jėzus sudrausmina Petrą ir sako: „Padėk savo kardą į šalį! Argi aš negersiu taurės, kurią Tėvas man davė?“ Mokiniai įsivaizduoja šlovę. Jėzus priima pasidavimą. Jie įsivaizduoja pergalę. Jėzus žengia į pažeidžiamumą. Jie įsivaizduoja jėga laimėtą karalystę. Jėzus atneša karalystę, įkurtą auka.
Taigi, ko tai mus moko šiandien?
Tai susiduria su tiesa, kurios dažnai vengiame:
Dievo stiprybė ne visada atrodo kaip mūsų stiprybė. Dievo pergalė ne visada atrodo kaip mūsų pergalė. Dievo Mesijas ne visada atrodo kaip didvyris, kurį įsivaizduojame.
Norime Kristaus, kuris šturmuotų mūsų problemas, sutriuškintų mūsų priešus ir apsaugotų mus nuo kančios. Tačiau Jėzus apreiškia Mesiją, kuris žengia į kančią, kuris leidžiasi paliesti, surišti ir nuvesti – ne todėl, kad yra bejėgis, bet todėl, kad pasirenka kelią, kuris atpirks pasaulį.
Ir tai yra stulbinanti Evangelijos esmė:
Didžiausia Dievo kada nors parodyta galia buvo ne kančios prevencija, o įžengimas į ją.
Ne šaukimasis angelų, bet atsisakymas.
Ne pabėgimas nuo mirties, bet jos nugalėjimas iš vidaus.
Sode Jėzus stovi prieš ginkluotus vyrus ir parodo mums pasidavimo stiprybę, paklusnumo drąsą ir meilę, kuri laisvai pasiaukoja dėl kitų išgelbėjimo. Jis apreiškia Mesiją, suformuotą ne mūsų baimių ar fantazijų, o Dievo širdies – Mesiją, kuris nugali ne vengdamas kryžiaus, o jį nešdamas.
Tad kai jūsų gyvenimas susiduria su akimirkomis, kai Dievas elgiasi ne taip, kaip tikėjotės... kai į maldas neatsakoma taip, kaip įsivaizdavote... kai kelias į priekį apima pažeidžiamumą, auką ar skausmą... prisiminkite sodą.
Prisiminkite Mesiją, kuris atsisakė būti neliečiamas.
Prisiminkite Gelbėtoją, kuris leidosi paimtas.
Prisiminkite Tą, kuris sulaužė visus klaidingus lūkesčius, kad pasaulis pagaliau galėtų pamatyti, kaip atrodo tikroji dieviškoji meilė.
Ir sekime Juo ne į mūsų įsivaizduojamą saugumą, bet į Jo išgyventą drąsą, nuolankumą ir paklusnumą – pasitikėdami, kad Tėvo duota taurė yra taurė, kuri galiausiai veda į prisikėlimą.
Amen.