Kai Jėzus sako: „Kur guli lavonas, ten renkasi grifai“, šiuolaikinei ausiai tai skamba keistai. Tai skamba niūriai, netgi žiauriai. Daugelis žmonių tai girdi kaip niūrią patarlę apie neišvengiamą mirtį arba kaip poetinį būdą pasakyti, kad blogi dalykai pritraukia blogus. Tačiau Jėzus čia nėra poetiškas ir neužmeta mįslės, kuria būtų galima žavėtis. Jis perspėja žmones aiškiausia kalba, kuria tik gali.
Jėzus nekalba apie paukščius. Jis kalba apie atsakomybę.
Pasaulyje, kuriame gyveno Jėzus, visi žinojo, kaip veikia maitvanagiai. Jie nemedžiojo. Jie nepradėjo žudyti. Jie pasirodė tik po to, kai mirtis jau buvo įvykusi. Niekas nekaltino maitvanagių dėl mūšio lauko, pilno kūnų. Klausimas niekada nebuvo: „Kodėl atėjo maitvanagiai?“ Visada buvo: „Kodėl čia guli kūnai?“
Būtent tai Jėzus ir nori pasakyti.
Jis sako, kad kai žmonės pasirenka kelią, vedantį į pražūtį, po to sekantis pražūtis nebėra paslaptinga ir nebėra kažkas, dėl ko galima protestuoti. Maitvanagiai nėra teisiami. Jie reaguoja į tai, kas jau egzistuoja. Jei yra lavonas, jie jį surinks. Tai ne žiaurumas. Tai realybė.
Štai kodėl Jėzus vartoja šį posakį, kai žmonės klausia apie ateitį, apie teismą, apie daiktų pabaigą. Jie nori žinoti, kur tai įvyks. Jie nori vietos. Jėzus neduoda jiems žemėlapio. Jis duoda jiems principą. Jis sako, kad tikrasis klausimas yra ne kur, o kaip žmonės gyvena savo viduje.
Du žmonės išoriškai gali atrodyti visiškai vienodai. Jie gali gyventi tame pačiame mieste, dirbti tą patį darbą, susidurti su tais pačiais įvykiais. Tačiau viduje jie gali būti visiškai skirtingose vietose. Vienas gali gyventi taikoje, atsisakyti smurto, neapykantos, atsisakyti svajonės sutriuškinti priešus. Kitas gali jau gyventi mūšio lauke savo širdyje – piktas, laukdamas konflikto, tikėdamasis, kad Dievas pagaliau sunaikins tuos, kurių jis nekenčia.
Jėzus sako, kad antrasis asmuo jau pasirinko mirtį, net jei jis vis dar kvėpuoja.
O kai pasirenkama mirtis, atsiranda pasekmės. Ne todėl, kad Dievas yra žiaurus, bet todėl, kad Dievas nesustabdo realybės, kad apsaugotų žmones nuo takų, kuriais jie atkakliai eina.
Šis mokymas tampa dar aiškesnis, kai prisimename istoriją, apie kurią kalbėjo Jėzus. Daugelis žmonių jo laikais tikėjosi smurtinio Mesijo – to, kuris pakils, sukels maištą ir sunaikins savo priešus. Kuo blogiau darėsi, tuo stipresnė tapo ši viltis. Žmonės tikėjo, kad Dievas paskutinę akimirką tikrai įsikiš ir išgelbės juos smurtu.
Vietoj to Jeruzalė buvo sugriauta. Miestas sudegė. Kūnai gulėjo nepalaidoti. Buvo kaltinamos Romos armijos, bet Jėzus jau buvo paaiškinęs, kas iš tikrųjų vyksta. Maitvanagiai nebuvo priežastis. Jie buvo pasekmė. Gilesnė priežastis buvo žmonės, kurie tikėjo, kad išgelbėjimas ateis per kalaviją.
Jėzus dėl to verkia ne todėl, kad jam patinka teismas, bet todėl, kad to buvo galima išvengti. Jis juos perspėjo. Vėl ir vėl jis juos perspėjo. Ne grasinimais, o tiesa.
Štai kodėl Jėzus taip griežtai perspėja apie netikrus mesijus. Netikri mesijai visada veda žmones į konfliktus, slaptumą ir smurtą. Jie žada pergalę per sunaikinimą. Jėzus daro priešingai. Jis atviras. Jis matomas. Jis ateina kaip saulėtekis, o ne kaip staigus žaibo smūgis. Jo kelias neslepia ir nesurenka armijų. Jis apnuogina širdis.
Šiandien mums šis mokymas vis dar labai aktualus, net jei negyvename karo metu. Galbūt nenešiojame ginklų, bet dvasine prasme vis tiek galime tapti lavonais. Galime gyventi nepasitenkinime. Galime maitintis pykčiu. Galime įsivaizduoti savo priešų žlugimą. Galime slapta tikėtis dienos, kai bus įrodyta, kad esame teisūs, o kiti bus sutriuškinti.
Jėzus sako: būkite atsargūs. Ta vidinė laikysena yra svarbi. Ji sukuria sąlygas. O kai tos sąlygos atsiranda, atsiranda rezultatai.
Geros žinios yra tai, kad Jėzus tai sako ne tam, kad mus pasmerktų. Jis tai sako tam, kad mus pažadintų. Jis nori apsaugoti mus nuo to, kad taptume žmonėmis, kurių gyvenimas sugriūva į beprasmybę, o kurių kančia nekelia klausimų. Jis nori, kad mūsų gyvenimai – ir net mūsų skausmas – vis dar būtų svarbūs, vis dar kalbėtų, vis dar šauktųsi teisingumo ir gailestingumo.
Tad kai Jėzus sako: „Kur lavonas, ten renkasi maitvanagiai“, išgirskite tai kaip kvietimą, o ne prakeiksmą. Jis sako: netapkite lavonu. Nesirinkite mirties kaip savo gyvenimo būdo. Nestatykite savo vilties ant sunaikinimo.
Rinkitės gyvenimą. Rinkitės ramybę. Rinkitės kelią, kuris išsaugo jūsų žmogiškumą.
Nes maitvanagiai nesprendžia, kur eiti.
Bet mes sprendžiame, ar busime maita jiems.