Mylimieji,
Šiandien noriu jums pakalbėti apie kai ką paprasto ir kartu stulbinančio:
laisvę, kurią Jėzus mums suteikia, kai nustojame reikalauti, kad šis žemiškasis gyvenimas turėtų prasmę, kurios jis niekada nebuvo skirtas turėti.
Mes, žmonės, esame apsėsti klausimo:
„Kokia yra gyvenimo prasmė?“
Tačiau galbūt pats klausimas atskleidžia, kad jau jaučiame, kaip atsakymas slysta:
jos nėra – ne čia, ne šiame dulkių ir ciklų pasaulyje.
Viskas šiame pasaulyje sukasi: elektronai sukasi aplink branduolius, planetos aplink žvaigždes, metų laikai begalinėje rotacijoje, imperijos kyla ir krenta, kad tik vėl pakiltų ir kristų. Žmonių žinios kaupiasi, o paskui ištirpsta užmarštyje. Stiprybė tampa trapumu. Augimas tampa irimu.
Įsivaizduojame, kad lipame kažkokiomis dvasinėmis kopėčiomis, tobulėjame, vystomės, – bet patys mokiniai įrodo kitaip. Tie, kurie daugelį metų vaikščiojo su Jėzumi, bėgo iš baimės prie kryžiaus. Jų laikas su Juo nesukaupė išminties; išmintis atėjo tik vėliau per Dvasią iš aukštybių.
Šis pasaulis nesiūlo ilgalaikio augimo, nuolatinio tapsmo, stabilios prasmės.
Ir Jėzus, kalbantis tik apie tikrus dalykus, nė karto nesako mums ieškoti „gyvenimo prasmės“. Vietoj to, Jis mums sako:
„Nesijaudinkite.“
„Praraskite savo gyvybę, kad ją surastumėte.“
„Tegul mirusieji laido savo mirusiuosius.“
„Gyvenimas yra daugiau nei maistas, o kūnas – nei drabužis.“
Jis mums sako ne tai, kad gyvenimas yra trivialus, bet kad gyvenimas yra laikinas ir todėl lengvas.
Užmaršties istorija
Įsivaizduokite didingą karalystę, kurioje Karaliaus vaikai gyvena tobuloje ramybėje, nieko nestokoja, apgyvendinti begalinėje meilėje. Ir toje karalystėje stovi stebuklų namai – laikinas darbo, alkio, juoko ir audrų pasaulis, vieta, pastatyta tam, kad tie vaikai galėtų patirti pertekliaus menėse nežinomų potyrių.
Ir iš pradžių jie džiaugiasi. Jie stebisi prakaitu. Jie mėgaujasi dalindamiesi džiūvėsėliais. Jie virpa nuo vėjo gūsio. Jie švenčia kiekvieną akimirką, nes žino: tai laikina. Tai ne namai.
Bet tada, kaip ir daugelis iš mūsų, jie pamiršta.
Karaliaus giesmė išblėsta.
Gausos prisiminimas išblėsta.
Ir jie pradeda sunkiai dirbti, tarsi triūsas būtų viskas.
Jie pradeda keikti save, keikti pasaulį, keikti Dievą už savo kančias.
Jie pradeda versti kitus dirbti, užsikraudami sau ant nugarų.
Jie pernelyg rimtai žiūri į žaidimą.
Jie pamiršta, kad tai yra žaidimas.
Argi ne tokia yra žmogaus būsena?
Mes įsikimbame į prasmę, tarsi prasmė būtų gelbėjimosi valtis.
Mes įsikimbame į sėkmę, tarsi sėkmę būtų galima nunešti į amžinybę.
Mes įsikimbame į savo nerimą, savo nuopelnus, savo įsivaizduojamą svarbą.
Mes įsikimbame taip stipriai, kad mūsų rankos kraujuoja – nors tai, ką laikome, yra tik smėlis.
Fariziejai tarp mūsų
Ir kai kurie, miglotai prisimindami, kad egzistuoja kitas pasaulis, patenka į dar gilesnius spąstus. Jie laukia Karaliaus pasiuntinio, bet įsivaizduoja, kad kitas pasaulis toks pat kaip šis, tik kažkiek pagerintas:
- vieta, kur darbštieji sėdi arčiausiai Dievo,
- kur sėkmingieji yra pagerbiami,
- kur teisieji įgyja rangą,
- kur pranašumas išlieka amžinai.
Jie nori Dangaus – bet tik tuo atveju, jei Dangus išsaugos jų žemiškąją hierarchiją.
Tokių žmonių egzistavo ir Jėzaus laikais. Mes juos vadiname fariziejais. Tačiau šiandien jie egzistuoja įvairiomis formomis – net tarp krikščionių:
- tie, kurie trokšta pragaro, pilno priešų,
- tie, kurie labiau nori išskirtinumo nei išganymo,
- tie, kurie tikisi atlygio, proporcingo nuopelnams,
- tie, kurie labiau trokšta išskirtinumo nei malonės.
Ir taip, kai ateina pasiuntinys – kai Jėzus atvyksta, skelbdamas gausos Karalystę, kur visi vienodai sėdi prie stalo – jie Jį atmeta.
Nes Jis kelia grėsmę ne jų nuodėmei, o jų pranašumui.
Gausos karalystė
Bet išgirskite tiesą, kurią Jėzus kalbėjo ir tebesako:
Tėvo Karalystėje niekas nepralaimi dėl kito laimėjimo.
Niekas nėra išstumtas dėl kito artumo Karaliui.
Nieko džiaugsmas nesumenkina jūsų džiaugsmo.
Garbė begalinė.
Meilė begalinė.
Buvimas begalinis.
Danguje nėra stokos.
Žemėje sėdime prie siaurų stalų su ribotu vietų skaičiumi; Danguje kiekvienas žmogus gali sėdėti šalia Jėzaus.
Tad pasiuntinys šaukia:
„Karaliaus vaikai!
Kodėl jūs plušate lyg būtumėte vergai?
Kodėl jūs save ir vienas kitą traiškote
po našta, kurios Tėvas jums niekada neuždėjo?
Pabuskite!
Tai ne jūsų tikrasis pasaulis.
Tai tik akimirka, mirgėjimas prieš aušrą!“
Tai yra Evangelija.
- Ne „Stenkitės labiau“.
- Ne „Užsitarnaukite savo vietą“.
- Ne „Sukurkite savo prasmę“.
Bet:
Pabuskite. Prisiminkit, kas esate. Švęskit šį trumpalaikį gyvenimą, kol jį turit. Nes jūsų tikrasis gyvenimas yra užtikrintas Tėvo Karalystėje.
Švęsti gyvenimą – todėl, kad jis neprasmingas
Pasaulyje, apsėstame prasmės, Jėzus mus kviečia į kažką geresnio:
šventę.
Ne šventę, gimusią iš prabangos, bet šventę, gimusią prisiminus, kad visa tai mūsų neapibrėžia.
Kodėl Jėzus puotavo prie muitininko Mato stalo?
Kodėl Jis gyrė moterį, kuri išpylė brangių kvepalų?
Kodėl Jis ramiai miegojo audroje?
Nes Jis gyveno kaip tas, kuris prisiminė savo Tėvo namus.
Jis gyveno lengvai.
Jis gyveno laisvai.
Jis gyveno džiaugsmingai
pasaulyje, kurį kiti nešė kaip akmenį.
Jei žemiškasis gyvenimas neturi galutinės prasmės, tai jis taip pat neturi:
- jokios galutinės nesėkmės,
- jokios galutinės gėdos,
- jokios galutinio praradimo,
- jokios galutinės nevilties.
Ir todėl:
esame laisvi džiaugtis.
Labai laisvi atleisti.
Labai laisvi mylėti.
Labai laisvi ilsėtis.
Laisvė duoti.
Laisvė patirti.
Ne todėl, kad šios akimirkos kaupiasi į nuopelnus, bet todėl, kad jos yra akimirkos – ryškios kibirkštys prieš amžinybę.
Kvietimas prisiminti
Mylimieji, išgirskite šiandienos pasiuntinio kvietimą:
„Neužsibūkite per ilgai šešėlių pasaulyje.
Nežiūrėkite į tai rimčiau, nei nusipelno.
Nesikabinkite į dulkes, tarsi jos būtų auksas.“
Jūs priklausote kitai Karalystei.
Karalystei, kurioje viskas yra gausybė.
Karalystei, kurioje jūsų džiaugsmas saugus amžinai.
Karalystei, kurioje Tėvas laukia išskėstomis rankomis.
Tad gyvenkite šį laikiną gyvenimą ne baimėje, ne susireikšminime, ne nerimastingai ieškodami prasmės, bet švęsdami.
Dirbkite nesitaupydami, kai prieš jus yra didelis darbas, verkite, kai ateina liūdesys, juokitės, kai pasirodo džiaugsmas, ir branginkite kiekvieną trumpą atodūsį – ne todėl, kad jis tęsis, bet todėl, kad jis nesitęs ilgai.
Nes kai šis pasaulis praeis, jūs pabusite namuose, kurių niekada nepraradote, namuose, kuriuos tik pamiršote.
Kas turi ausis, tegirdi.
Šešėlis blėsta.
Aušra arti.
Atsimink savo namus ir gyvenk laisvai.
Amen.