Broliai ir seserys,
šiandien prieiname prie vienos iš labiausiai nesuprastų ištraukų visame Kalno pamoksle – Jėzaus žodžių apie geismą, svetimavimą ir dešinės rankos nukirtimą ar dešinės akies išplėšimą (Mato 5:27–30). Ištisas kartas žmonės skaitydavo šias eilutes su baime ar kaltės jausmu, manydami, kad Jėzus aprašo tokią sunkią kovą su seksualine pagunda, kad ją išspręs tik savęs žalojimas.
Tačiau Jėzus neliepia mums žaloti savo kūno. Ir Jis negėdina silpnųjų. Jis iš tikrųjų daro kai ką daug gilesnio.
Jis parodo mums dvasinio pasididžiavimo pavojų ir atveria kelią į tikrą ištikimybę Dievui. Pažvelkime dar kartą naujomis akimis.
1. Jėzus pradeda nuo pažįstamo įsakymo
„Jūs girdėjote, kad buvo pasakyta: ‘Nesvetimauk.’“
Kiekvienas, klausydamasis Jėzaus, būtų linktelėjęs.
Šis įsakymas yra vienas iš įstatymo ramsčių. Jokių ginčų. Tačiau Jėzus daro tai, ką dažnai daro – Jis ima kažką gerai žinomo ir apverčia tai aukštyn kojomis, ne tam, kad pasmerktų žmones, bet tam, kad išgydytų jų širdis.
Tada Jis sako:
„Bet aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žiūri į moterį, jau svetimauja su ja savo širdyje.“
Dabar daugelis žmonių čia sustoja ir mano, kad Jėzus kalba tik apie seksualines nuodėmes. Tačiau Kalno pamokslas nėra nuodėmių katalogas. Tai dvasinis rentgeno spindulys, atskleidžiantis paslėptą ligą, slypinčią už visų nuodėmių: mūsų polinkį manyti, kad esame teisūs, nes vengiame didelių akivaizdžių klaidų.
Ankstesnėje ištraukoje Jėzus tą patį padarė su žmogžudyste. Jis sakė, kad pyktis ir įžeidimai gali mus nuvesti pasmerkti – ne todėl, kad pyktis yra toks pat blogas kaip žmogžudystė, bet todėl, kad save teisi širdis mano esanti švari vien todėl, kad neatliko išorinio veiksmo. Tas pats modelis vyksta ir čia.
2. Tikroji problema yra ne geismas, o puikybė
Jei geismas būtų pagrindinis dalykas, Jėzus galėjo apie tai mokyti dešimtis kartų. Bet Jis to nepadarė. Visoje savo tarnystėje jis vos užsimena apie seksualinį elgesį. Apie ką Jis nuolat kalba – beveik kiekviename skyriuje – tai apie saviteisumą. Tai yra dirva, iš kurios auga visos kitos nuodėmės.
Jėzus kalba žmonėms, kurie tikėjo:
„Aš niekada nesvetimavau, todėl privalau patikti Dievui.“
Jie manė, kad jų išorinis paklusnumas daro juos dvasiškai saugius.
Jėzus sako: „Ne. Problema ne ta, kad išvengėte didelės nuodėmės. Problema ta, kad manote, jog dėl to jūsų širdis švari.“
Pavojus yra ne geismas; pavojus yra teisumo iliuzija.
3. Kas yra „dešinė akis“ ir „dešinė ranka“?
Tada Jėzus vartoja šokiruojančius vaizdinius:
„Jei tavo dešinioji akis veda tave į nuodėmę, išlupk ją. Jei tavo dešinioji ranka veda tave į nuodėmę, nukirsk ją.“
Niekas netiki, kad Jėzus nori, jog žmonės tiesiogine prasme apakintų save ar suluošintų savo kūnus. Net jei jie tai padarytų, vienos akies praradimas neišspręs geismo. Vienos rankos netekimas širdies nepakeis. Jėzus tai žino geriau nei bet kas kitas.
Tad kodėl Jis sako „dešinė akis“ ir „dešinė ranka“?
Nes Šventajame Rašte dešinė akis yra teismo akis, akis, kuria save vertiname, akis, kuri sako: „Matau, kad esu teisus.“
O dešinė ranka yra galios ir pasiekimų ranka, ranka, kuri sako: „Aš galiu padaryti tai, ko reikalauja Dievas.“
Jėzus sako:
„Ta tavo dalis, kuri turi išeiti, yra ta dalis, kuri mano, kad mato teisumą savyje. Ta dalis, kuri turi būti nukirsta, yra ta dalis, kuri mano, kad gali pasiekti teisumą savo jėgomis.“
Kitaip tariant, turime paleisti savo išdidumą – dvasinį pasitikėjimą savimi – jausmą, kad esame geresni, nes nepadarėme didžiausių nuodėmių.
Tik tada galime iš tikrųjų sekti Dievu ištikima širdimi.
4. Kodėl tai svarbu realiame gyvenime
Būkime sąžiningi: dauguma žmonių, kurie kovoja su pagunda, jau žino, kad jiems reikia Dievo. Tikrame pavojuje yra tas žmogus, kuris jaučiasi dvasiškai stiprus, kuris galvoja: „Aš nesu kaip tie nusidėjėliai.“
Jėzus visada griežčiausiai kalbėdavo su fariziejais – ne todėl, kad jų nekentė, bet todėl, kad mylėjo juos pakankamai, kad galėtų pasipriešinti ligai, kuri žudė jų sielas.
Drauge, didžiausia kliūtis tarp tavęs ir Dievo yra ne geismas, ne pagunda, ne silpnumas – tai įsitikinimas, kad jau esi teisus be Jo gailestingumo.
Jei tavo širdis sudaužyta ir nuolanki, tu jau esi arti Karalystės. Jei tavo širdis didžiuojasi ir pasitiki savo gerumu, tu toli nuo jos.
Štai kodėl Jėzus sako, kad geriau prarasti dalį savęs – geriau leisti savo išdidumui būti sulaužytam, geriau išrauti save teisiu „akį“ – nei laikytis to išdidumo ir prarasti savo sielą.
5. Geroji Naujiena, paslėpta šiuose sunkiuose žodžiuose
Po Jėzaus perspėjimu slypi gilus gailestingumas.
Jis nesako:
„Sunaikink save, kad išvengtum nuodėmės.“
Jis sako:
„Leisk Man sunaikinti tavo puikybę, kad galėtum būti išgydytas.“
Žmogus, kuris nusižemina – kurio netikras teisumas yra išplėštas – randa ramybę, kurios negali sutrikdyti geismas, tyrumą, kuris nėra savęs sukurtas, ir ištikimybę Dievui, kuri nesugriūva nuo pirmos pagundos.
Sudaužyta širdis yra tyra širdis. Nuolankiusi siela yra ištikima siela. Žmogus, kuris žino savo silpnumą, yra tas, kuris pagaliau gali pailsėti Dievo stiprybėje.
Išvada: Akis, kurią turime prarasti, kad pamatytume Dievą
Tad dar kartą išgirskime Jėzaus žodžius, bet šį kartą su supratimu:
Neišplėšk savo fizinės akies.
Nenukirsk savo fizinės rankos.
Verčiau atiduok tą savo dalį, kuri mano, kad aiškiai mato be Dievo, ir paleisk tą savo dalį, kuri mano, kad gali išsilaikyti be Jo.
Tai akis, kurią turime prarasti. Tai ranka, kurią turime nukirsti. Ir tai operacija, kuri veda ne į neviltį, o į gyvenimą.
Nes tik nuolankieji, sako Jėzus, regės Dievą. Tik atgailaujantieji įeis į Jo Karalystę. Ir tik tie, kurie atmeta savo teisumą, gaus Dievo teisumą.
Amen.