Leiskite papasakoti jums istoriją, kurią jau žinote, bet galbūt ne tokiu būdu.
Izraelio žmonės buvo išlaisvinti iš vergijos. Jie skersai perėjo jūrą. Jie matė stebuklus. O tada Mozė užkopė į kalną ir nebegrįžo.
Praėjo dienos. Tada savaitės.
Ir žmonės išsigando.
Ne tik bijojo mirti dykumoje, bet ir bijojo, kad pats Dievas nutilo.
Ir kai Dievas nebejaučiamas šalia, žmonės paprastai nenustoja tikėti.
Jie pradeda veikti.
Jie sako: „Turime veikti. Turime tai ištaisyti. Turime padėti Dievui.“
Taigi jie atėjo pas Aaroną.
Ir Aaronas pasakė kažką šokiruojančio:
„Atneškite man savo auksą.“
Dabar stabtelėkime čia. Tikrai stabtelėkime.
Auksas yra ne tik metalas. Auksas yra saugumas. Auksas yra statusas. Auksas yra tai, prie ko žmonės kabinasi, kai visa kita yra neaišku. Žmonės dėl to sugriauna šeimas. Žmonės dėl to išduoda kaimynus. Žmonės dėl to pamiršta Dievą.
Ir vis dėlto – štai jie ateina. Jie nusiima savo papuošalus. Jie ištuština kišenes. Jie viską atiduoda.
Tai ne godumas. Tai neviltis, apsirengusi atsidavimu.
Jie sako: „Žiūrėkite, ką mes norime duoti! Tikrai Dievas turi ateiti dabar.“
Ir čia prasideda pavojus. Nes problema ne ta, kad jie per daug mylėjo auksą. Problema ta, kad jie tikėjo, jog jų auka gali priversti Dievą veikti.
Kai buvo pagamintas veršis, jie šventė. Jie jautėsi palengvėję. Jie jautėsi išdidžiai. Jie jautėsi teisūs. Jie jautėsi pranašesni už tuos, kurie neprisijungė.
Bet tai, ką jie iš tikrųjų garbino, nebuvo auksas. Jie garbino savo pačių atsidavimą. Pasitikėjimą jie pakeitė kontrole. Laukimą jie pakeitė spaudimu. Dievą jie pakeitė savo skubos suformuotu įvaizdžiu.
Ir štai sunkiausia šios istorijos tiesa:
Galite atiduoti viską, ką turite, ir vis tiek bandysite kontroliuoti Dievą.
Galite labai aukotis, ir vis tiek visiškai Juo nepasitikėti.
Kai kurie žmonės tą dieną negalėjo aukoti aukso – ne todėl, kad buvo šventi, o todėl, kad buvo vargšai. Ir keista, bet tas skurdas juos saugojo.
Jie neturėjo aukos, į kurią galėtų atsiremti. Neturėjo aukos, su kuria galėtų derėtis. Nebuvo jokio įrodymo, kurį galėtų parodyti Dievui. Jie galėjo tik laukti. Ir laukimas – tikras laukimas – nėra tinginystė.
Laukimas reiškia sakyti:
„Dieve, jei Tu ateisi, tai bus todėl, kad Tu pasirinkai. Ne todėl, kad aš to užsitarnavau. Ne todėl, kad aš Tave skubinau. Ne todėl, kad aš Tave priverčiau.“
Toks laukimas atrodo silpnas, bet tai yra stipriausias tikėjimas.
Kai Mozė nusileido nuo kalno, Dievas pasiūlė pradėti iš naujo. Ištrinti žmones ir pastatyti kažką švaresnio, geresnio, lengvesnio.
Mozė atsisakė. Jis pasakė: „Jei Tu jiems neatleisi, tai ir mane ištrink.“
Kodėl jis taip pasakė?
Nes tikra meilė neapleidžia palūžusių žmonių dėl tobulų rezultatų. Ir tikras tikėjimas neišvengia sunkumų – jis lieka jame.
Draugai, Auksinis veršis – ne tik sena istorija.
Kiekvieną kartą, kai sakome:
„Jei daugiau melsiuosi, Dievas turi atsakyti.“
„Jei daugiau duosiu, Dievas turi veikti.“
„Jei pakankamai kenčiu, Dievas turi paskubėti.“
– vėl stovime prie Sinajaus kalno.
Dievo nejudina spaudimas.
Dievo nepaperka auka.
Dievo neįtikina skubumas.
Dievas ateina, kai ateina – iš gailestingumo, o ne prievartos.
Taigi, jei šiandien jaučiatės tuščiomis rankomis...
jei jaučiate, kad neturite ką įspūdingo pasiūlyti...
jei viskas, ką galite padaryti, tai laukti...
Nesigėdykite.
Galbūt esate arčiau tikrojo Dievo, nei manote.
Nes tikėjimas nėra galia nuversti Dievą žemyn.
Tikėjimas yra drąsa laukti, kol Jis ateis.