Broliai ir seserys,
Šiandien klausomės vienos sunkiausių Evangelijos akimirkų. Akimirkos, kai Jėzus ištaria žodžius, kurie skamba kietai, bet tik todėl, kad atskleidžia tiesą apie mokinystės kelią.
Matas mums sako, kad Jėzus ruošėsi išvykti – palikti vietą, kur Jis pamokslavo ir gydė. Jis neketino tiesiog eiti į kitą kaimą. Jis pradėjo kelionę, kuri galiausiai nuves į Jeruzalę, į atstūmimą, į kančią ir į kryžių. Kitaip tariant, Jėzus žengė keliu, iš kurio nebuvo grįžimo kelio.
Ir kai vienas vyras, Rašto aiškintojas, žengė į priekį ir tarė:
„Mokytojau, aš seksiu paskui tave, kur tik eisi“,
Jėzus atsakė keistu posakiu:
„Lapės turi urvus, o paukščiai – lizdus,
o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.“
Dauguma žmonių tai girdi kaip Jėzaus žodžius: „Sekti paskui mane nepatogu; galbūt neturite namuose lovos, kurioje galėtumėte miegoti.“
Tačiau Jėzus turi omenyje kai ką daug gilesnio.
Pagalvokite apie lapę ir paukštį. Jie kuriam laikui palieka savo namus, bet visada grįžta. Jų judėjimas cikliškas. Jie išeina ir grįžta.
Tačiau Jėzaus misija nėra cikliška.
Ji juda tik į priekį.
Kai Jis palieka šią vietą, Jis nebegrįžta tuo pačiu keliu.
Kai Jis žengia į kelią, kad įvykdytų savo Tėvo tikslą, kelio atgal nebėra.
Taigi Jėzus perspėja šį vyrą – ne todėl, kad jis gali būti pavargęs, ne todėl, kad gali praleisti pagalvę, – bet kad sekti Juo reikia palikti gyvenimą, kurį jis pažinojo, ir nesitikėti, kad jis grįš į jį nepakitęs.
Tada prieina kitas mokinys. Šis jau yra atsidavęs Jėzui.
Jis prašo: „Viešpatie, leisk man pirmiausia nueiti ir palaidoti savo tėvą.“
Toje kultūroje tėvo laidojimas buvo aukščiausia įsivaizduojama šeimos pareiga – šventa, garbinga, neabejotina.
Vis dėlto Jėzus atsako:
„Sek paskui mane, ir leiskite mirusiesiems laidoti savo mirusiuosius.“
Tai ne žiaurumo žodžiai. Tai skubos žodžiai. Jėzus sako: „Jei išeisi su Manimi, negalėsi sugrįžti net laikinai, kad įvykdytum senus įsipareigojimus. Mano misija juda į priekį, o jei seksi Mane, tavo žingsniai turi atitikti Manuosius.“
Šie du susitikimai kartu moko mus vienos didžios tiesos:
Sekti Jėzumi reiškia žengti žingsnį, nuo kurio niekada neturėtume atsitraukti.
Ne todėl, kad Jėzus nori atimti iš mūsų paguodą,
bet todėl, kad Jo pašaukimas toks rimtas,
Jo misija tokia absoliuti,
Jo tikslas toks gyvybę teikiantis,
kad kai tik paliečiame šį plūgą, mūsų širdys neturi žvalgytis per petį.
Jėzus neprašo mūsų sekti Juo pusiaukelėje.
Jis neprašo retkarčiais pasitaikančios ištikimybės.
Jis neprašo mokinių, kurie grįžta prie senojo gyvenimo, kai kelias tampa sunkus.
Jis kviečia mus į mokinystę, kuri yra visa širdimi,
vienaširdė
ir judanti į priekį.
Ir štai kas gražia:
Pats Jėzus pirmiausia ėjo šiuo keliu.
Jis paliko dangaus šlovę ir nebuvo grįžimo, kol misija nebuvo baigta.
Jis neturėjo kur galvos priglausti, nes nenorėjo ilsėtis, kol neįvykdė mūsų išgelbėjimo.
Jis ėjo keliu be pabėgimo, be atsitraukimo, be kelio atgal – nes Jo meilė mums nesitraukė atgal.
Taigi šiandien klausimas yra ne tiesiog:
„Ar tikėsime Jėzumi?“
o greičiau:
„Ar seksime Juo taip, kad mūsų širdys atsisakytų gręžtis atgal?“
Ar seksime Juo, kai Jis mus pašauks atsisakyti senų įpročių?
Nuo senų nuoskaudų?
Nuo senų baimių?
Nuo senų gyvenimo būdų, kurie mus dvasiškai užmigdė?
Ar seksime Juo net tada, kai paklusnumas mums kažką kainuos?
Net tada, kai tai reiškia paaukoti komfortą?
Net tada, kai tai reikalauja drąsos, kurios nejaučiame?
Jėzus nekviečia mūsų į gyvenimą be namų.
Jis kviečia mus į gyvenimą su šventu tikslu,
gyvenimą, kuriame mūsų tikrieji namai yra ne už nugaros,
o priešais mus – Jame.
Prisiminkime:
Kelias, kuriuo Jėzus mus kviečia eiti, nėra lengvas,
bet tai kelias, vedantis mus į gyvenimą,
į laisvę,
ir galiausiai atgal į Tėvo namus.
Tad eikime su Juo.
Ženkime žingsnį, kuris negręžiasi atgal.
Ir pasitikėkime, kad ir kur šis kelias vestų, Jėzus eina priešais mus, eina šalia mūsų ir paruošia mūsų amžinąjį poilsį jo gale.
Amen.