Pamokslas apie Mato 14:22–33
Broliai ir seserys,
Kai kurios Evangelijos istorijos mums yra tokios gerai žinomos, kad jos nebeprakalba mūsų – ne todėl, kad jos būtų paviršutiniškos, bet todėl, kad mes skubame pro jas, jau turėdami paruoštus atsakymus.
Pasakojimas apie Jėzų, einantį vandeniu, yra vienas iš tokių.
Todėl šiandien kviečiu jus padaryti kažką sudėtingo, bet išlaisvinančio:
pamirškite, apie ką, jūsų manymu, turėtų būti šis pasakojimas, ir leiskite jam pačiam pasakyti, ką jis iš tikrųjų nori pasakyti.
1. Koks tai buvo pavojus?
Evangelija neprasideda nuo ramių vandenų.
Buvo naktis.
Vėjas pūtė stipriai.
Bangos daužė valtį.
Tai svarbu.
Jei istorijos esmė būtų tiesiog ta, kad Jėzus gali vaikščioti ant vandens, audra būtų nereikalinga – netgi blaškančia. Ramus vanduo stebuklą padarytų aiškesnį, paprastesnį, lengviau pastebimą.
Tačiau Evangelija atkakliai pabrėžia audrą.
Kodėl?
Nes audros daro tai, ko ramūs vandenys niekada nedaro:
jos sukelia nerimą, sutrikdo orientaciją ir užvaldo.
Tai nėra pasakojimas apie gilumą.
Tai pasakojimas apie nestabilumą.
2. Petrui grėsė ne kritimas žemyn – jam grėsė nugriuvimas
Dažnai įsivaizduojame, kad Petras nugrimzdo tiesiai žemyn, tarsi vanduo staiga būtų pasidavęs po jo kojomis.
Bet atidžiai įsiklausykite į pasakojimą.
Petras išsigąsta ne tada, kai žiūri į vandenį, o tada, kai pamato vėją.
Ne gylis – o jėga.
Ne svoris – o judesys.
Audros žmonių nepaskandina traukdamos juos tiesiai žemyn.
Jos nuskandina žmones, išmušdamos juos iš pusiausvyros.
Petras nesileidžia į gylį.
Jis yra užvaldomas.
Štai kodėl Evangelijoje rašoma, kad jis pradėjo grimzti – nes tai yra procesas, o ne akimirksnis žlugimas.
Ir būtent todėl jis vis dar gali šaukti aiškiai ir apgalvotai:
„Viešpatie, išgelbėk mane.“
Jis vis dar stovi vertikaliai – bet jau nebėra stabilus.
3. Atkreipkite dėmesį, kaip Jėzus jį išgelbėja
Ši detalė yra nedidelė, bet lemtinga.
Jėzus neneria į vandenį.
Jis neištraukia Petro iš apačios.
Evangelijoje rašoma:
„Jėzus ištiesė ranką.“
Tai nėra vertikalus gelbėjimas.
Tai yra pusiausvyrą išlaikantis gelbėjimas.
Tarsi sugriebti žmogų, kuris klumpa nelygiame paviršiuje.
Tarsi stabilizuojant kūną, kol jis dar visiškai neapsivertė.
Jėzus išgelbėja Petrą prieš baigiantis žlugimui.
4. Kodėl audra neturi įtakos Jėzui
Jėzus nėra ramus todėl, kad audra silpna.
Audra yra stipri.
Bet Jėzus dėl jos neišsibalansuoja.
Ten, kur jis eina, chaosas praranda savo galią.
Ten, kur jis stovi, vanduo neužvaldo.
O kai jis įlipa į valtį, kartu su juo įsivyrauja ramybė.
Tai kartojasi Evangelijose vėl ir vėl.
- Jėzus miega, kol siaučia audra
- Jėzus sudraudžia vėją
- Jėzus įlipa į valtį ir atneša ramybę
- Valtis pasiekia krantą, kai tik Jis pasirodo
Apie ėjimą vandeniu daugiau niekur neminima.
O apie audras – taip.
Nes tikrasis stebuklas nėra gamtos įstatymų nepaisymas.
Tikrasis stebuklas yra išlikti tvirtu chaoso apsuptyje.
5. Petro tikroji nesėkmė – ir Jėzaus švelnus papeikimas
Jėzus nesako: „Kodėl nustojai tikėti stebuklais?“
Jis sako:
„Kodėl susvyravai?“
Ne abejonė kaip idėja – bet svyravimas kaip judesys.
Petras nustoja tvirtai judėti Jėzaus link.
Jo kryptis suskaidoma.
Jo orientacija sutrinka.
O nestabiliose aplinkybėse svyravimas yra pavojingas.
Tai tiesa jūroje.
Ir tai tiesa gyvenime.
6. Kodėl ši istorija turi vykti ant vandens
Šios pamokos nebūtų galima išmokyti ant sausumos.
Ant sausumos svyravimas yra nemalonus.
Ant vandens svyravimas yra mirtinas.
Jūra atskleidžia, ką baimė daro mūsų viduje.
Kai gyvenimas nustoja atrodyti tvirtas…
Kai jėgos stumia mus į šonus…
Kai žemė po mūsų kojomis nebelieka stabili…
Tikėjimas nėra stovėjimas ant neįmanomo.
Tikėjimas yra išlaikyti savo kursą.
7. Gera žinia mums
Broliai ir seserys, dauguma mūsų nebijo gylio.
Mes bijome prarasti pusiausvyrą.
Mes bijome nestabilumo —
to, kad nežinome, kur eiti toliau,
to, kad būsime užvaldyti, kol dar nesame pasirengę,
to, kad susvyruosime, kai vėjas sustiprės.
Ši istorija nežada ramių jūrų.
Ji žada štai ką:
Kai pradedi prarasti pusiausvyrą,
jau yra ištiesta ranka.
Ne tada, kai jau esi pasiklydęs.
Ne tada, kai jau esi paniręs.
Bet kol dar stovi – tik šiek tiek svyruodamas.
8. Paskutinis žodis
Taigi šiandien neklausk savęs:
„Ar galiu vaikščioti vandeniu?“
Paklausk ko nors kur kas nuoširdesnio:
Kai žemė po manimi juda…
Kai baimė traukia mane į šoną…
Kai svyruoju…
Į kurią pusę žiūriu?
Nes stebuklas yra ne tai, kad vanduo tampa kietas.
Stebuklas yra tai, kad chaosas negali tavęs paimti, kai Kristus yra šalia.
Ir tas stebuklas vis dar vyksta –
kiekvieną kartą, kai ištiesiama ranka
prieš visišką žlugimą.
Amen.