Broliai ir seserys, išgirdę žodį „svetingumas“, dauguma mūsų iš karto pagalvojame apie maistą, jo ruošimą, pastangas, kaip žmonėms suteikti komforto jausmą. Įsivaizduojame užimtą virtuvę, švarų stalą ir nerimą, kai norime, kad viskas būtų tobula. Mūsų galvoje svetingumas yra tai, ką darome savo rankomis. Tačiau Jėzaus pasaulyje svetingumas turėjo gilesnę tvarką, savotišką paslėptą hierarchiją – ir jei jos nepastebime, nepastebime to, ką Jėzus iš tikrųjų giria ir taiso kai kuriose garsiausiose Evangelijų scenose.
Evangelijose žmonės keitė vaidmenis. Kartais jie buvo svečiai, kartais šeimininkai. Jėzus ir jo mokiniai dažnai buvo svečiai – ne todėl, kad buvo silpni, o todėl, kad buvo misijoje. Jie tyčia paliko savo namus. Jie tyčia keliavo neapsirūpine kelionei. Jie neieškojo komforto, nes jei komfortas būtų buvęs tikslas, jie būtų likę namuose. Jie ieškojo kažko kito: išklausymo. Jie atėjo atnešdami ramybę, atnešdami žinią – atgailaukite, nes Dievo karalystė arti – ir atnešdami išgijimą bei atstatymą. Jų poreikis nebuvo prabanga; jų poreikis buvo tinkamas misijos priėmimas.
Štai kodėl Jėzus sako savo mokiniams, kad įėję į namus, jie turėtų pažiūrėti, ar ten tvyro ramybė. Jei taip, jie pasilieka. Jei ne, jie išeina. Tai mums sako kai ką svarbaus: svečias neprašo paslaugos. Šeimininkas yra vertinamas. Svetingumas Dievo Karalystėje nėra labdara svečiui; tai garbė, suteikiama šeimininkui.
Tai mus atveda prie Marijos ir Martos namų Luko evangelijos dešimtame skyriuje. Dažnai girdime šią istoriją tarsi apie asmenybės tipus – užsiėmę žmonės prieš tylius žmones, nerimastingi žmonės prieš dvasingus žmones. Tačiau Marija ir Marta čia nėra mokinės. Jos yra šeimininkės. O šeimininkai tame pasaulyje turėjo pareigas su jiems skirta tvarka.
Marta daro tai, ką darytų bet kuris geras šeimininkas. Ji ruošia. Ji aptarnauja. Ji sunkiai dirba. Ir visa tai nėra blogai. Tačiau Marija daro kai ką dar svarbesnio: ji klausosi. Ji skiria Jėzui visą savo dėmesį. Ji priima jo atneštą žinią. Kai Jėzus sako, kad Marija pasirinko geresnę dalį, jis nekritikuoja patarnavimo; jis vertina svetingumą. Jis sako, kad ramybės žodžio klausymasis yra prieš patiekiant valgį. Maistas be dėmesio praranda esmę. Veikla be priėmimo yra nepilnas svetingumas.
Dabar pagalvokite apie vakarienę Luko 7 skyriuje, kur Jėzus valgo fariziejaus namuose. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo tinkama. Bet tada įeina moteris – žinoma kaip nusidėjėlė – ir ji padaro tai, ką turėjo padaryti šeimininkas. Ji nuplauna Jėzaus kojas. Ji jas patepa. Ji parodo pilną svetingumą. Ir Jėzus atsisuka į fariziejų ir įvardija, kas įvyko: „Įėjau į tavo namus, ir tu man nedavei, nei vandens, nei tinkamo pasveikinimo, nei aliejaus.“ Tai ne kaltinimai dėl jausmų; tai teiginiai apie svetingumą. Fariziejus nenusisekė kaip šeimininkas. Moteriai pasisekė labiau.
Čia istorija tampa nejauki, nes ji atskleidžia, kad Dievo priėmimas nėra susijęs su statusu, gerbtinumu ar teisingumu. Tai susiję su priėmimu. Moteris ne tik gailisi; ji gauna žinią. Jos atgaila nėra abstrakti – ji įgauna svetingumo formą. Ir Jėzus atsako suteikdamas jai ramybę. Atleidimas čia nėra emocijų prizas; Tai dovana, įteikiama šeimininkui, kuris iš tiesų priima svečią.
Visa tai mums parodo kai ką esminio: Dievo karalystė nėra pastatyta aplink įspūdingus šeimininkus ar įspūdingus svečius. Ji pastatyta aplink tinkamą priėmimą. Svečiai ateina nešdamiesi ramybę. Šeimininkai yra pagerbti, kai ją priima. Svarbu aptarnauti, bet dar svarbiau yra klausytis. Svarbu aprūpinti, bet svarbiausia yra priimti žodį.
Taigi klausimas, kurį mums palieka šios istorijos, yra ne: „Ar esu užsiėmęs kaip Marta, ar tylus kaip Marija?“ Taip pat ne: „Ar jaučiuosi pakankamai atleistas?“ Klausimas yra paprastesnis ir reiklesnis: kai Dievas artėja – per savo žodį, per savo pasiuntinius, per mums pateiktus poreikius – ar mes tikrai Jį priimame? Ar liekame užsiėmę, pagarbūs ir išsiblaškę, praleisdami apsilankymo akimirką?
Būkime šeimininkai, kurie atpažįsta prieš mus esančią garbę, kurie klausosi prieš aptarnaujant ir kurie priima ramybę taip pilnai, kad ji gali sugrįžti pas mus ir pasilikti mūsų namuose. Amen.