Broliai ir seserys,
šiandien noriu jus nusivesti į dykumą su Jėzumi.
Ne tik į smėlio ir akmenų dykumą, bet ir į dykumą, per kurią kiekvienas iš mūsų keliaujame – gyvenimo vietas, kuriose esame pavargę, alkani, išsekę, vieniši ir netikri.
Ir noriu jums parodyti kai ką stebinančio:
Jėzaus pagundos yra tiesiogiai susijusios su malda, kurios Jėzus mus išmokė – Viešpaties malda.
Kai Jis moko mus melstis, Jis iš tikrųjų moko, kaip Jis pats laimėjo mūšį dykumoje.
Pereikime jį kartu.
1. Duonos pagunda: „Amžinąjį gyvenimą pasiekiančios mūsų duonos duok mums šiandien.“
Po keturiasdešimties dienų bado velnias atėjo pas Jėzų ir tarė: „Jei esi Dievo Sūnus, kodėl nepavertus šių akmenų duona?“
Tai skambėjo užjaučiančiai. Tai skambėjo naudingai. Tai skambėjo beveik maloniai.
Bet velnias pirmiausia sukūrė alkį delsdamas pasirodyti, o dabar pasiūlė palengvėjimą savo sąlygomis.
Daugelis iš mūsų žino šį modelį: gyvenimas mus skaudina, o tada pagunda kužda: „Tiesiog susitvarkyk tai savaip. Rinkis trumpesnį kelią. Tu nusipelnei pertraukos.“
Tačiau Jėzus atsakė:
„Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris ateina iš Dievo.“
Jėzus mus moko, kad tikrasis gyvenimas – gilus gyvenimas – kyla iš pasitikėjimo Tėvu, o ne iš greitų sprendimų griebimosi.
Ir būtent to mes meldžiame:
„Aminąjį gyvenimą pasiekiančios mūsų duonos duok mums šiandien.“
Mes meldžiamės ne tik maisto. Mes meldžiamės gyvenimo duonos – Dievo žodžio, Dievo stiprybės, Dievo buvimo.
Kai gyvenimas verčia jus panikuoti, prisiminkite Jėzaus atsakymą:
Lauk Tėvo balso.
2. Karalystės pagunda: „Atleisk mums mūsų skolas, kaip ir mes atleidžiame savo skolininkams.“
Tada velnias parodė Jėzui visas pasaulio karalystes.
Jis pasakė:
„Visa ši valdžia buvo duota man, ir aš galiu ją suteikti bet kam. Tiesiog nusilenk... ir ji bus Tavo.“
Žmonės dažnai mano, kad esmė yra „nusilenkimas“. Tačiau Jėzus daug kartų lenkėsi – nusiplauti kojas, pakelti ligonius, pasimelsti.
Tikrasis klausimas yra toks: Kokį pasaulį norite sukurti?
Velnio pasaulis pastatytas ant skolų – skolų, kurių mes atsisakome atleisti, nuoskaudų, kurias laikome, sužeidimų, kuriuos kaupiame, neteisybių, už kurias reikalaujame atlygio.
Tai yra karalystė, kurią jis valdo – karalystė, sudaryta iš nuoskaudų ir neapmokėtų sąskaitų.
Jėzus pažvelgė į visą tą galią ir tarė:
„Ne.“
Jis nestatytų savo karalystės ant neatleidimo. Ir mes taip pat neturėtume. Štai kodėl mes meldžiamės:
„Atleisk mums mūsų skolas,
kaip ir mes atleidžiame savo skolininkams.“
Kiekvieną kartą, kai atleidžiate kam nors, jūs sugriaunate mažą velnio karalystės dalelę. Kiekvieną kartą, kai paleidi nuoskaudą,
tu atlaisvini vietos Dievo karalystei.
Atleidimas nėra silpnumas. Atleidimas yra revoliucija.
3. Šventyklos gundymas: „Nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto.“
Galiausiai velnias pastatė Jėzų ant pavojingos, siauros šventyklos vietos – ne stogo, o aštrios atbrailos, kur niekas negali saugiai stovėti. Buvo tik du pasirinkimai: kristi arba šokinėti.
Velnias sušnibždėjo:
„Tu esi teisus. Dievas yra skolingas tau apsaugą. Jis atsiųs angelus. Tiesiog nušok.“
Tai ne pagunda „puikuotis“. Tai pagunda reikalauti iš Dievo ypatingo elgesio. Tai pagunda pasakyti:
- „Aš kenčiu – Dievas turi tai ištaisyti.“
- „Aš meldžiausi – Dievas turi atsakyti pagal mano tvarkaraštį.“
- „Aš padariau teisingai – Dievas turi mane apdovanoti.“
Tačiau Jėzus atsisakė priversti Dievo ranką.
Jis pasakė:
„Negundyk Viešpaties, savo Dievo.“
Ir štai kodėl mes meldžiamės:
„Nevesk mūsų į pagundą.“
Ne todėl, kad Dievas veda mus į nuodėmę, bet todėl, kad žinome, kaip lengvai mūsų teisumo akimirkos gali virsti saviteisumu, o vėliau – prielaidomis.
Užuot reikalavę stebuklų, užuot privertę Dievą kreiptis į Jį, mes meldžiamės paprasta, nuolankia malda:
„Išgelbėk mus nuo pikto.“
Kartais Dievas mus išgelbsti staiga.
Kartais Jis mus išgelbsti lėtai.
Kartais išgelbėjimas pirmiausia prasideda mumyse.
Bet Jis visada girdi.
Ko mus moko dykuma
Dykumos istorijos yra ne tik seni prisiminimai. Tai žmogaus širdies žemėlapiai.
Kiekvieną dieną susiduriate su tomis pačiomis pagundomis:
- Panikos pagunda:
„Išspręsk savo problemą dabar.“ - Galios pagunda:
„Kontroliuok žmones. Laikyk nuoskaudas. Lipk aukščiau.“ - Prielaidų pagunda:
„Dievas man skolingas. Aš nusipelniau geresnio.“
Ir kiekvieną dieną Jėzus moko jus atsakyti Jo maldos žodžiais:
- „Duok mums duonos, kuri teikia gyvybę.“
- „Atleisk mums... kaip ir mes atleidžiame.“
- „Neleisk mums pasiduoti pagundai.“
- „Išgelbėk mus nuo pikto.“
Viešpaties malda yra ne tik prašymas Dievo pagalbos. Tai yra savo sielos mokymas reaguoti į pasaulį taip, kaip reagavo Jėzus.
Išvada: Malda, kuri nugali velnią
Dykumoje Jėzus laimėjo mūšį. Ir tada Jis įteikė jums maldą, kuri moko jus, kaip laimėti savąją.
Taigi, kai meldžiatės:
- „Duok mums mūsų amžinąjį gyvenimą pasiekiančios duonos“,
- „Atleisk mums mūsų skolas“,
- „Nevesk mūsų į pagundą“,
- „Išgelbėk mus nuo pikto“,
jūs meldžiatės tais pačiais žodžiais, kurie nutildė velnią, sugriovė jo planus ir sustiprino Dievo Sūnų silpniausią valandą.
Tegul ši malda tampa jūsų stiprybe kiekvienoje dykumoje.
Amen.