Mylimieji, pažvelkime į mūsų pasaulį – pavargusį, besistengiantį, be galo sukantį savo darbo voratinklį – ir atpažinkime senovinį modelį, kuris įkalina sielą. Trūkumas ir vargas yra dvyniai. Kur pasirodo vienas, ten pasirodo ir kitas. Kartu jie sukuria pragaro grotas.
Graikų kalboje skótos reiškia tamsą – šviesos nebuvimą, apšvietimo trūkumą. Toje pačioje kalboje ponērós, „blogis“, yra kilęs iš pónos, „vargas“ ir „naštos“. Žinia negalėtų būti aiškesnė: gyventi atskirai nuo dieviškosios šviesos reiškia įžengti į begalinio darbo gyvenimą.
Blogis nėra mus medžiojantis monstras; tai nuovargis, kuris užpildo širdį, atskirtą nuo malonės. Tai laukas, kurį ariame be lietaus, duona, kurią kepame be raugo, meilė, kurią bandome užsitarnauti, o ne gauti.
Bet šviesos vaikai gyvena pagal kitą įstatymą – gausos įstatymą. Jie nesistengia sukurti šviesos; jie tiesiog ją atidengia. Jų rankos yra atviros, jų darbas teka iš poilsio, jų dosnumas dauginasi. Nes ten, kur viešpatauja šviesa, nėra trūkumo, o ten, kur nėra trūkumo, darbas praranda prasmę.
Pragaras nėra duobė žemėje, bet visiško savarankiškumo karalystė – vieta, kur siela tiki, kad ji turi būti savo pačios dievas. Ir kai būtybė bando išlaikyti save atskirai nuo Šaltinio, ji sudega iš išsekimo. Tai yra tikrasis pragaro ugnis – begalinės savarankiškos pastangos trintis.
Tad ateikite į šviesą. Išlipkite iš trūkumo.
Leiskite gausai vėl tekėti. Nes kiekvienas dieviškosios šviesos spindulys neša šnabždesį:
„Jums nereikia sunkiai dirbti, kad egzistuotumėte. Jūs buvote sukurti priimti, šviesti ir ilsėtis.“