Broliai ir seserys,
šiandien aptarsime vieną iš sudėtingiausių ir labiausiai klaidingai suprantamų Jėzaus mokymų. Jis pateikiamas Mato 5:22, kur Jėzus sako, kad pyktis, įžeidimai ir tam tikri grubūs žodžiai gali priversti žmogų stoti prieš teismą – netgi nuvesti į tai, ką Jis vadina „Gehenos ugnimi“. Daugelis žmonių, tai išgirdę, panikuoja: „Ar tai reiškia, kad jei kartą supykau, esu pasmerktas?“ Arba: „Jei kada nors iš nusivylimo pasakiau ką nors kvailo, ar esu pasmerktas?“
Tačiau jei klausysime atidžiai – ne tik žodžių, bet ir Jėzaus širdies, slypinčios už tų žodžių – atrasime kažką daug gilesnio ir kur kas labiau išlaisvinančio. Sužinosime, kad Jėzus nesistengia mūsų išgąsdinti, kad nutiltume. Jis bando apsaugoti mus nuo pavojaus, kurio retai kada atpažįstame: pavojaus, kad pyktis virstų teismu, o teismas – mūsų pačių sielų sunaikinimu.
1. Jėzus nepasmerkia žodžių – Jis atskleidžia širdį
Šioje ištraukoje Jėzus paminėja du įžeidimus: „raka“ ir „tu, kvailys“. Mums jie skamba skirtingai, bet Jėzaus laikais jie reiškė beveik tą patį. Vienas buvo aramėjiškas, kitas – graikiškas. Abu buvo įprasti žodžiai, kuriuos žmonės vartodavo, kai būdavo supykę.
Čia yra svarbus dalykas:
Pats Jėzus vėliau, kalbėdamas su fariziejais, vartoja žodį „kvailys“.
Taigi ne pats žodis daro žmogų kaltu Dievo akyse.
Svarbu ne skiemenų skambesys.
Svarbu yra žodžio esmė, širdies nuostata.
2. Jėzus apibūdina dvi skirtingas pykčio rūšis
Jėzus nekalba apie trumpą nusivylimo akimirką, kai kas nors eismo sraute jums užkerta kelią. Jis nesako, kad vienas netyčinis žodžio išslydimas lemia žmogaus likimą. Ne – Jis parodo, kaip pyktis keičia formą, kai auga.
Pirmasis įžeidimas šiame fragmente atspindi greitą pykčio protrūkį – tokį, kuris išsiveržia, kai užsidega aistros. Tai yra neteisinga, ir Jėzus tai įvardija kaip dalyką, kurį reikia atnešti prieš Dievą ir sąžiningai išspręsti.
Tačiau antrasis įžeidimas – tas, kuris susijęs su „Gehenna“ – yra kur kas rimtesnis dalykas. Tai ne tik pykčio protrūkis. Tai yra nuosprendis, moralinė bausmė, kurią skiriame kitam žmogui. Tai pyktis, kuris įleido šaknis ir atsisėdo į teisėjo kėdę.
Tuo momentu mes nebeapsiribojame vien skausmo išraiška.
Mes paskelbiame save pranašesniais.
Mes nusprendžiame, kad galime pasmerkti, galime priskirti etiketę, galime teisti kito žmogaus širdį.
Ir būtent tokia laikysena – teisimo iš aukšto laikysena – kaip įspėja Jėzus, sunaikina patį žmogų, kuris ją priima.
3. Tikrasis pavojus yra ne tai, kad tave įžeidžia, o tai, kad tu pats imi keršyti
Jėzus šį mokymą pateikia iškart po įsakymo „Nežudyk“. Kodėl?
Ne todėl, kad pyktis ir žmogžudystė išoriškai yra tapatūs, bet todėl, kad jų viduje slypi ta pati mirtina sėkla: troškimas padaryti žalą, paimti, kontroliuoti, sunaikinti.
Žmogžudystė sunaikina kūną.
Tačiau Jėzus sako, kad atsakomosios priemonės, kerštingas teismas, pasmerkimas – visa tai sunaikina kažką dar brangesnio: mūsų pačių sielas.
Daugelis žmonių įsivaizduoja, kad Jėzus griežtai kalba pažeidėjams.
Bet pažvelkite atidžiau: Jis lygiai taip pat – o gal net labiau – kalba nukentėjusiems.
Jis kalba tiems, kurie yra sužeisti, įskaudinti, netinkamai elgiamasi.
Ir Jis jiems sako:
„Būkite atsargūs. Jūsų pyktis yra suprantamas, bet jei jį paversite kerštu, jis jus nunuodys. Jūs pateksite į tą pačią tamsą, kuri jums padarė skausmą.“
Tai Jėzus, kuris rūpinasi ne tik aukomis ir ne tik teisingumu — Jis rūpinasi jūsų širdimi.
4. Jėzus nori mus išlaisvinti iš vidinės teismo salės
Visa Kalno pamokslo tekstas yra kupinas mokymų prieš kerštą:
- „Neatsispirkite piktam žmogui.“
- „Mylėkite savo priešus.“
- „Laiminkite tuos, kurie jus keikia.“
- „Neteiskite, kad ir jūs patys nebūtumėte teisiami.“
Jėzus žino, kaip lengvai skausmas gali virsti pasididžiavimu, o pasididžiavimas – asmeniniu teismo salės, kurioje mes sėdime už teisėjo kėdės. Ir vos tik atsisėdame į tą kėdę – vos tik pasiskelbiame moraliniais kitų teisėjais – patys pakviečiame tą patį standartą nukristi ant mūsų pačių.
Ne todėl, kad Dievas trokšta mus nubausti,
bet todėl, kad kai smerkiame kitus,
uždarome duris, pro kurias gailestingumas galėtų sugrįžti pas mus.
Jėzus nori, kad mes nepatektume į tą teismo salę.
Jis nori, kad liktume laisvi nuo keršto nuodų.
5. Kristaus meilė išgelbėja tiek nusikaltėlį, tiek nukentėjusįjį
Ši eilutė, atidžiai perskaityta, atskleidžia Kristaus užuojautą. Jis čia nėra tam, kad didintų baimę ar kaltės jausmą. Jis čia tam, kad mums parodytų, jog didžiausias dvasinis pavojus slypi ne tame, kad mums buvo padaryta skriauda, o tame, kad nusprendžiame atlyginti skriaudą teisdami kitą.
Tas, kuris jus įžeidė, tikrai padarė kažką žalingo.
Tačiau tas, kuris keršija, dar labiau kenkia sau pačiam.
O Jėzus mus myli per daug, kad leistų mums patekti į tą spąstą.
Jis stovi tarp nusidėjėlio ir keršytojo ir kalba abiem:
Nusidėjėliui: „Atleisk pyktį; jis kenkia kitiems.“
Keršytojui: „Atleisk pasmerkimą; jis tave sunaikins.“
Tai nėra griežtumas. Tai Jėzaus gailestingumas.
6. Pabaiga: taikos kelias
Taigi, koks yra kvietimas, pateiktas Mato 5, 22?
Tai kvietimas leisti Kristui vesti mūsų širdis, kol pyktis nevirsta pasmerkimu. Leisti Jam pakeisti mūsų reakcijas, kol dar nesėdame teisėjo kėdėje. Leisti Jo gailestingumui tekėti per mus ne tik kitų, bet ir mūsų pačių atžvilgiu.
Kelias, kurį rodo Jėzus, gali atrodyti sunkus, bet tai yra gyvenimo kelias. Tai kelias, kuris išlaiko mūsų širdis švelnias, mūsų protus aiškius, o mūsų sielas laisvas nuo keršto grandinių.
Tegul Dievas mums suteikia malonę atsisakyti teisingumo, jėgų atleisti ir drąsos eiti Kristaus gailestingumo keliu.
Amen.