Broliai ir seserys,
Šiandien noriu pakviesti jus dar kartą pažvelgti į tai, ką daugelis iš mūsų manome jau suprantantys: krikštą. Dažnai įsivaizduojame jį kaip ritualinį apsiplovimą, apsivalymą nuo purvo ar galbūt simbolinį maudymąsi, skirtą praeities klaidoms pašalinti. Tačiau atidžiai pažvelgę į Jono Krikštytojo istoriją ir Jėzaus žodžius, pamatysime kažką gilesnio, kažką daug asmeniškesnio ir kažką, kas tiesiogiai kalba apie žmogaus širdies būseną.
Jonas nestovėjo prie Jordano upės ir nesiūlė žmonėms švelniai juos apšlakstyti vandeniu. Jo krikštas buvo visiškas panardinimas. Žmonės visiškai panirdavo. Kodėl? Nes Jonas suprato kažką apie žmogaus sielą, ką dažnai pamirštame: mes visi nešiojamės savotišką vidinę ugnį. Ne šiltą meilės ugnį ar ryškią aistros ugnį, o pavojingesnę – saviteisumo, pasididžiavimo, užsispyrimo ir noro bet kokia kaina būti teisiam ugnį.
Žinote tą jausmą.
Kai mintyse kartojate pokalbį, bandydami sau įrodyti, kad buvote teisūs. Kai atleidimas atrodo per brangus, nes reikštų pripažinti, kad nesi tobulas. Kai kažkieno kito sėkmė gelia, nes kelia grėsmę tavo vertės jausmui. Kai pyktis dega tavo krūtinėje ir jauti karštį už savo žodžių.
Tai yra ugnis, apie kurią Jonas skelbė. Tai yra liepsna, apie kurią jis mus perspėjo užgesinti.
Taigi, kai Jonas krikštijo žmones, jis nesakė: „Leisk man tave nuplauti.“ Jis sakė: „Leisk man padėti paskandinti šią degančią puikybę, kol ji tavęs nesunaikino.“ Štai kodėl jis visiškai panardino žmones po vandeniu – nes puikybė nėra paviršiaus problema; ji nusileidžia iki pat dugno. Visas žmogus turi panirti.
Tačiau draugai, Jono krikštas nebuvo vien apie vandenį. Tai buvo apie nuolankumą. Tai buvo apie leidimą kam nors kitam paimti tave už pečių ir nuleisti žemyn – paleisti kontrolę, paleisti gynybą, paleisti poreikį atrodyti teisiam.
Ir kai žmonės ateidavo pas jį, Jonas kalbėdavo tiesiai. Jis konfrontuodavo. Jis netgi juos apkaltindavo! Ne tam, kad juos sugėdintų, bet tam, kad pralaužtų jų kietą kiautą, jog nuolankumas galėtų augti. Kareiviai, muitininkai, fariziejai – kiekvienas girdėjo skirtingus žodžius, nes kiekvienam reikėjo skirtingo kelio žemyn į nuolankumą. Kuo aukščiau žmogus pakilo visuomenėje, tuo labiau jam teko nusilenkti. Ir tai tebėra tiesa šiandien. Tiems, kurie įpratę būti gerbiami, sunkiausia pripažinti savo klaidas. Tačiau atgaila reikalauja, kad žmogus nustotų saugoti savo susikurtą įvaizdį ir tiesiog leistų kalbėti tiesai.
Jėzus eina dar toliau. Jonas sako: „Aš krikštiju vandeniu, o Tas, kuris ateis po manęs, krikštys jus Dvasia ir ugnimi.“ Iš pradžių tai skamba paslaptingai, bet iš tikrųjų tai labai paprasta.
Jei leisite užgesinti savo puikybės ugnį –
Jei nusižeminsite –
Jei leisite Dievui jus nuleisti į sąžiningumą –
tada Jėzus pripildys jus savo Dvasia, savo kvėpavimu, savo vėju.
Dvasia jus atvėsins.
Dvasia jus pakylės.
Dvasia suteiks ramybę ten, kur kadaise buvo karštis.
Žmogus, kuris nusižemino, taps šviesa. Dvasia gali nešti nuolankų žmogų. Jis negali nešti išdidžiojo. Sielą pakelia nuolankumas, o ne tobulumas.
O kaip dėl ugnies krikšto?
Jėzus nekalba apie tai, kad Dievas įstumia ką nors į liepsną. Jis kalba apie ugnį, jau esančią žmogaus, kuris atsisako atgailauti, viduje. Žmogus, kuris atsisako pasilenkti, kuris atsisako atleisti, kuris laiko nuoskaudas, kuris teisia kiekvieną kitą žmogų – šis žmogus kursto ugnį savo širdyje, kol vieną dieną visiškai į ją įkrenta.
Ugnies krikštas nėra Dievo pyktis; tai mūsų pačių nesuvaldytas pyktis. Tai mūsų pačių pasididžiavimas, kuris mus sunaikina.
Taigi Jėzus mums suteikia du pasirinkimus: leisti vandeniui ir Dvasiai užgesinti jūsų vidinę ugnį arba toliau kurstyti tą ugnį, kol ji taps tuo, kas jus supa.
Draugai, štai kodėl krikštas yra svarbus – ne tik ritualas, bet ir tai, ką ritualas simbolizuoja.
Krikštas nėra magiškas vanduo. Tai širdies paveikslas, kuris sako:
„Nesu tobulas.
Nesu pats save sukūręs.
Nesu viršesnis už kitus.
Paleidžiu savo ginčus.
Paleidžiu savo išdidumą.
Leidžiu Viešpačiui mane nuleisti, kad galėtų mane pakelti.“
Ir kai žmogus iš tiesų tampa nuolankus, nutinka kažkas gražaus:
- Jis pradeda atleisti.
- Jis nustoja teisti.
- Jis nustoja vertinti kitus.
- Jam nustoja būtinybe laimėti kiekvieną ginčą.
- Ir kadangi jis nustoja teisti kitus, jis pats tampa laisvas nuo teismo.
Tai yra tikrasis stebuklas, į kurį nurodo krikštas.
Nuolankumas → atleidimas → laisvė.
Tai yra kelias į dvasinį saugumą.
Tad šiandien leiskite man jus palikti su viena mintimi:
Kiekviena siela bus panardinta į kažką.
Kai kurie panardinti į savo pyktį.
Kai kurie – į savo kartėlį.
Kai kurie – į savo išdidumą.
Bet Dievas kviečia mus panirti į Jo Dvasią – kad atgailos vanduo mus atvėsintų ir Dvasios vėjas mus pakeltų. Tau nereikia upės tam. Tau reikia norinčios širdies. Tau reikia drąsos pasakyti: „Viešpatie, užgesink ugnį manyje.“ Ir kai ta ugnis užges, niekas šiame ar kitame pasaulyje tavęs nebegalės sudeginti.
Tegul Dievas suteikia mums širdis, pakankamai nuolankias vandeniui, pakankamai atviras Dvasiai, ir pakankamai išmintingas, kad pabėgtume nuo vidinės ugnies.
Amen.