Mato 5:17 – „Aš atėjau ne panaikinti Įstatymo, bet jį įvykdyti.“
Broliai ir seserys,
šiandien girdime Jėzų sakant tai, ką lengva greitai perskaityti, bet sunku iki galo suprasti. Jis sako: „Nemanykite, kad atėjau panaikinti Įstatymo. Ne panaikinti atėjau, bet įvykdyti.“ Dažnai girdime pamokslus apie tai, ką reiškia „įvykdyti“. Žmonės diskutuoja, ar Jėzus sugriežtino, sušvelnino ar pagilino Įstatymą. Tačiau šiandien noriu, kad užduotume pamatinį klausimą. Klausimą, kurio beveik niekas neužduoda, bet kurio reikalauja pati ištrauka.
Kas yra šis žmogus, kuris taip kalba apie Dievo Įstatymą?
Įsivaizduokite, kad įėjote į rotušę, atsistojote prieš miesto tarybą ir paskelbėte: „Visi, klausykite! Aš atėjau ne panaikinti jūsų miesto įstatymų.“ Pirmas dalykas, kurio jūsų paklaustų taryba, yra: „Kas JŪS esate?“ Ir tai būtų geras klausimas! Nes tik tas, kuris turi įgaliojimus keisti įstatymus, turi pasakyti, ar atėjo jų panaikinti, ar ne.
Joks Senojo Testamento pranašas niekada nesakė: „Aš neatėjau panaikinti Įstatymo“, nes joks pranašas net nesvajojo apie jo panaikinimą! Mozė niekada to nesakė. Izaijas niekada to nesakė. Jeremijas niekada to nesakė. Pranašai taip nekalbėjo, nes Įstatymas jiems nepriklausė.
Bet Jėzus taip kalba.
Ir tai mums sako kai ką stulbinančio.
Jėzus kalba apie Įstatymą ne kaip mokinys,
ne kaip komentatorius,
net ne kaip pranašas...
bet kaip tas, kuris jį žino iki širdies gelmių, nes Jis pats jį parašė.
Ne slapta, ne pats vienas, o su visišku pasitikėjimu ir Tėvo Jam suteikta valdžia.
Leiskite man tai paaiškinti paprastai.
Raštas mums vėl ir vėl sako, kad Jėzus, Dievo Sūnus, yra visiškai paklusnus Tėvui. Jis sako: „Tėvas didesnis už mane“, o kai mokiniai Jo klausia apie Jo sugrįžimo laiką, Jis atsako: „Niekas nežino – tik Tėvas.“ Jėzus niekada nekalba arogantiškai ar savarankiškai. Jis niekada neteigia turįs galių, kurios nėra Jo.
Ir būtent todėl tai, ką Jis sako apie Įstatymą, yra taip neįprasta.
Kalbėdamas apie paskutinę dieną, Jėzus sako: „Tas laikas yra Tėvo sprendimas.“
Kalbėdamas apie ateitį, Jis sako: „Jei Dievas panorės.“
Kalbėdamas apie Jo misiją, Jis sako: „Aš buvau siųstas.“
Bet kai kalbama apie Įstatymą, Jo kalba visiškai pasikeičia.
Jis nesako: „Jei Dievas panorės, Įstatymas išliks.“
Jis nesako: „Kiek žinau, Įstatymas nebus pakeistas.“
Jis nesako: „Tėvas man pasakė, kad niekas nepraeis.“
Jis sako:
„Kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena Įstatymo raidė neišnyks.“
Jis tai sako kaip tas, kuris žino.
Jis tai sako kaip tas, kuris sprendžia.
Jis tai sako kaip tas, kuris turi valdžią.
Mano draugai, toks pasitikėjimas priklauso tik įstatymų leidėjui – tam, kuris turi teisę kurti ir išlaikyti Įstatymą.
Ir Jėzus turi šią teisę, nes Tėvas Jam tai patikėjo.
Kitaip tariant, Jėzus yra ne tik Dievo įsakymų pasiuntinys –
Jis yra jų architektas.
Ne dailidė, pasamdyta namui statyti,
bet tas, kuris sukūrė brėžinį, turėdamas visišką Tėvo pritarimą.
Kai Jis stovi ant kalno ir sako: „Jūs girdėjote, kad buvo pasakyta... bet Aš jums sakau“, Jis nekomentuoja.
Jis netobulina Mozės.
Jis netaiso Dievo.
Jis kalba kaip originalus autorius, grįžtantis paaiškinti savo žodžių.
Štai kodėl Jo mokymas atrodo toks gaivus, toks tiesus, toks autoritetingas.
Štai kodėl minios sakė: „Jis kalba kaip turintis valdžią, o ne kaip Įstatymo mokytojai.“
Nes Jis yra toji valdžia!
Dabar išsiaiškinkime: Jėzus niekada neteigia užimantis Tėvo vietą. Jis niekada nesako, kad yra Visagalis Tėvas.
Jis niekada nepanaikina paklusnumo ir meilės santykio tarp savęs ir Tėvo.
Tačiau Tėvas, išmintimi ir pasitikėjimu, davė Sūnui tikrą karalystę, tikrą atsakomybės sritį –
o Įstatymas buvo tos patikėtos srities dalis.
Štai kodėl Jėzus gali su visiška ramybe ir užtikrintumu pasakyti,
kad nė vienas Įstatymo brūkšnys nebus panaikintas, nebent Jis tai pasirinks, bet jis nepasirinks.
Ir kadangi Jis yra ištikimas, kadangi Jis yra geras, nes Jis yra išmintingas ir teisingas, Jis pasirenka jį ne panaikinti, o įvykdyti.
Ką Jam reiškia jį įvykdyti?
Tai reiškia, kad Jis atėjo parodyti, kaip iš tikrųjų atrodo, kai Įstatymas yra gyvenamas su tokia širdimi, kokią numatė Dievas –
ne iškreipta žmogiško pasididžiavimo,
ne sugadinta saviteisumo,
nenaudojama kitiems matuoti,
bet gyvenama iš meilės, gailestingumo ir tiesos.
Jis įvykdo Įstatymą įkūnydamas jo tikrąjį tikslą:
suformuoti žmones, kurie atspindi Dievo charakterį.
Taigi, kai Jėzus sako: „Aš neatėjau panaikinti Įstatymo“,
Jis nesako: „Prašau, nesupraskite manęs klaidingai“. Jis sako: „Nemanau, kad atėjau sugriauti savo darbo.“
Įstatymas neša Jo pirštų atspaudus.
Ir kai Autorius įžengia į istoriją, Jis neišplėšia ankstesnių savo kūrybos skyrių –
Jis atskleidžia, ką jie iš tikrųjų turėjo omenyje.
Taigi, ką tai reiškia mums šiandien?
Tai reiškia, kad Jėzus yra ne tik mūsų mokytojas.
Jis yra ne tik mūsų Gelbėtojas.
Jis taip pat yra mūsų Įstatymų Davėjas – Tas, kuris formuoja mūsų gyvenimus, apibrėžia mūsų kelią, vadovauja mūsų žingsniams ir tiksliai žino, kaip žmogaus gyvenimas turėtų būti gyventas, nes Jis yra Tas, kuris parašė instrukcijas.
Ir kadangi Jis parašė Įstatymą, tik Jis vienas gali mus vesti į jo išsipildymą.
Ne apkraudamas mus taisyklėmis,
bet perkeisdamas mūsų širdis, kad mylėtume tai, ką Jis myli,
siektume to, ko Jis ieško,
ir gyventume taip, kaip Jis numatė gyventi nuo pat pradžių.
Baigiamoji malda
Viešpatie Jėzau,
Tu, kuris išleidai Įstatymą prie Sinajaus kalno,
ir kuris vėl prabilai ant Galilėjos kalno,
įrašyk savo įsakymus į mūsų širdis.
Ne kaip naštas,
ne kaip grasinimus,
bet kaip išmintingus ir gyvybę teikiančius žodžius To, kuris mus pažįsta,
kuris mus ugdė,
ir kuris mus myli.
Išmokyk mus pasitikėti Tavo valdžia
ir vaikščioti Tavo Įstatymo laisvėje, įvykdytoje meilėje.
Amen.