Broliai ir seserys,
Mus beveik instinktyviai mokė, kad krikščioniškas gyvenimas yra dvasinio augimo kelionė. Mes įsivaizduojame save kopiančius: nuo silpnumo iki stiprybės, nuo nežinojimo iki įžvalgos, nuo priklausomybės iki kompetencijos. Kalbame apie tapimą „stipresniais tikinčiaisiais“, „subrendusiais krikščionimis“, „dvasiškai turtingais“. Mes manome, kad Dievas laisviau veikia tuose, kurie šiuo keliu pažengė toliau.
Ir vis dėlto Jėzus sako kai ką, kas sustabdo visą šį vaizdą:
„Jei netapsite kaip vaikai, neįeisite į Dangaus Karalystę.“
Atkreipkite dėmesį, ko jis nesako.
Jis nesako: „Jei neaugsite toliau nei vaikai.“
Jis nesako: „Jei nepradėsite kaip vaikai ir nebręsite.“
Jis sako: jei netapsite kaip vaikai.
Tai ne starto linija. Tai vartai.
Vaikas neatsineša įgaliojimų.
Vaikas nepretenduoja į valdžią.
Vaikas nesiremia dvasiniais pasiekimais.
Vaikas gauna.
Niekur tai nėra aiškiau nei keistame ir nerimą keliančiame Jėzaus paveiksle, kurį mums pateikia Koranas – paveiksle, kuris neprieštarauja Evangelijoms, bet jas dar labiau paryškina. Ten Jėzus kalba nuo lopšio. Ten, būdamas vaikas, jis iš molio formuoja paukščius ir suteikia jiems gyvybę – Dievo leidimu.
Sustokime čia, nes tai svarbu.
Gyvybės sukūrimas nėra mažas stebuklas. Tai ne tik to, kas sulaužyta, išgydymas. Tai ne to, kas kadaise gyveno, atkūrimas. Tai kažko, kas anksčiau niekada neegzistavo, pašaukimas į realybę. Ir šis veiksmas – šis stulbinantis veiksmas – atliekamas ne Jėzaus tarnystės viršūnėje, ne po daugelio metų mokymo ir paklusnumo, o didžiausios jo priklausomybės akimirką.
Kodėl?
Nes vaikas negali painioti Dievo galios su savo galia.
Vaikas neturi savarankiškumo iliuzijos.
Vaikas negali reikalauti dvasinio nuopelno.
Vaikas negali išdidžiai pasakyti: „Tai aš tai padariau.“ Greičiau jau pasakys: "Oi, man kažkaip pavyko."
Taigi didžiausias stebuklas įvyksta ten, kur savarankiškumo, vien savimi pasikliovimo pavojus yra mažiausias. Kuo mažiau pasikliaujame savimi, tuo daugiau erdvės paliekame Dievui veikti.
Tai turėtų mus neraminti, nes tai prieštarauja teologijai, pagal kurią išmokome gyventi.
Jėzaus mokymą tyliai pakeitėme kita evangelija: dvasinio kaupimo evangelija. Tikime, kad jei daugiau melsimės, daugiau žinosime, geriau elgsimės ir pakankamai subrendsime, Dievas pagaliau galės mus panaudoti. Tikime, kad galia ateina su pažanga.
Tačiau paklausykite apaštalo Pauliaus:
„Kai esu silpnas, esu stiprus.“
Paulius tai sako ne poetiškai. Jis tai sako teologiškai. Stiprybė nepakeičia silpnumo. Stiprybė atsiskleidžia per silpnumą. Kai silpnumas išnyksta, dieviškoji galia neturi kur pasireikšti, tada begalime kliautis tik savimi.
Ir tai paaiškina, kodėl Jėzus sako kai ką dar labiau šokiruojančio:
„Kas nepriima Dievo karalystės kaip vaikas, tas į ją neįeis.“
Karalystė nėra užsitarnauta.
Ji nėra pasiekiama kažkokiomis ypatingomis pastangomis.
Į ją neįlipama.
Ji arba gaunama – arba visai nepasiekiama.
Taigi, dangus nėra atlygis už dvasinę sėkmę. Dangus yra natūralūs namai tiems, kurie nebepasitiki savimi. Ir pragaras yra ne tik bausmės vieta; tai galutinė būsena tiems, kurie atkakliai laikosi savo jėgomis.
Pragaras yra tobulas pasitikėjimas savimi.
Dangus yra tobula priklausomybė.
Štai kodėl kryžius turi prasmę.
Ant kryžiaus Jėzus nerodo viešpatavimo.
Jis parodo priklausomybę.
Jis nepretenduoja į kontrolę.
Jis visiškai save patiki Tėvui.
Jei dvasinis augimas reikštų sustiprėjimą, kryžius būtų nesėkmė.
Bet kadangi Karalystė remiasi priklausomybe, kryžius tampa pergale.
Taigi, kas yra krikščioniška branda?
Ji netampa įspūdingesnė.
Ji netampa savarankiškesnė.
Ji netampa dvasiškai turtingesnė.
Tikroji krikščioniška branda yra tokia, kai tampa vis labiau nepajėgu gyventi be Dievo.
Tai lėta pasitikėjimo savimi mirtis.
Tai dvasinio pasididžiavimo žlugimas.
Tai laisvė, kai nebereikia savęs pateisinti.
Ir štai kodėl Jėzus pastato vaiką mokinių viduryje ir sako: „Šitas yra didžiausias.“
Ne patys paklusniausi.
Ne patys išmaniausi.
Ne patys drausmingiausi.
Bet labiausiai priklausomi.
Broliai ir seserys, jei jūsų tikėjimas atrodo silpnas, galite būti arčiau Karalystės, nei manote. Jei jūsų jėgos jus apleido, pagaliau galite būti tinkamoje padėtyje. Jei nebeturite ką pasiūlyti Dievui, o tik poreikį Jo Paties – tuomet būtent jumyse prasideda stebuklai.
Ne todėl, kad esate verti.
Ne todėl, kad pakankamai subrendote.
Bet todėl, kad nebetrukdote sau tai priimti.
Amen.