Šventojo Rašto skaitinys:
„Štai aš ateinu kaip vagis. Palaimintas, kuris stebi.“ – Apreiškimo 16:15
„Jie išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį dangaus debesyse su galia ir didžia šlove.“ – Mato 24:30
1. Vieno atėjimo du veidai
Broliai ir seserys,
Kristaus žodžiuose slypi paslaptis.
Viena vertus, Jis sako: „Aš ateinu kaip vagis naktį.“
Kita vertus, Jis pareiškia: „Žmogaus Sūnus ateis šlovėje dangaus debesyse.“
Kas tai?
Ar Jis ateis nematomas, ar visoms akims matant?
Ar Jis ateis tyliai, ar su trimitais ir ugnimi?
Ištisas kartas tikintieji įsivaizdavo perplėštą dangų, angelus, pripildančius orą, tautas, drebančias prieš kosminį sostą. Ir vis dėlto mūsų Viešpats mus perspėja, kad Jo atėjimas bus kaip vagies slapta veikla.
Jis nepasibels. Jis neapskelbs savęs.
Jis įeis į pasaulį – ir į sielą – tada, kai mažiausiai to tikėsis.
Iš pradžių šios dvi vizijos atrodo priešingos.
Tačiau tai nėra du skirtingi atėjimai.
Tai dvi vienos realybės pusės –
du to paties dieviškojo veiksmo perspektyvos:
paslėptas nuo kūno akių,
apreišktas dangaus akims.
2. Dangaus šlovė ir žemės tyla
Dangui kiekvienas Dievo veiksmas yra spindintis.
Kai Kristus gimė Betliejuje, angelai matė dangų, žėrintį šlove. Tačiau Žemėje tai buvo tik vargšė pora ir ėdalo lovelis.
Kai Kristus kabojo ant kryžiaus, dangus matė karūnavimą,
bet Žemė matė pasmerktą žmogų.
Taigi, kai Žmogaus Sūnus sugrįš, dangus vėl išvys didybę,
o pasaulis gali matyti tik dar vieną istorijos posūkį.
Tas pats įvykis – ta pati Esamybė –
bet suvokiamas pro du langus:
vienas atviras šlovei, kitas uždarytas išsiblaškymui.
3. Dievo visada ateinantis kelias
Tai Dievo kelias.
Jis ateina tyliai.
Jis ateina per širdis, o ne per antraštes.
Jis ateina sąžinės tyloje,
slaptame sužeistos dvasios gydyme,
staigaus supratimo blyksnyje, kuris neviltį paverčia viltimi.
Jis ateina, kai tikėjimo akys atsiveria įprastos dienos viduryje,
ir jūs suprantate: Jis čia!
Antrasis atėjimas nėra invazija iš debesų;
tai Dangus, persidengiantis su Žeme.
Tai Karalystė, įžengianti į mūsų laiko juostą.
Tai tas pats perkėlimo stebuklas – Dievo pasaulis, susikertantis su mūsų pasauliu –
kuris prikėlė Kristų iš kapo ir perkeičia kiekvieną Jį priimančią širdį.
4. Kodėl vagis?
Ir kodėl Jis save vadina vagimi?
Nes malonė ne visada laukia leidimo.
Vagis įslysta, kai durys uždarytos.
O kiek iš mūsų užrakino savo širdies duris?
Kristus įsilaužia, kad išgelbėtų tai, ką kitaip prarastume.
Jis ateina pavogti mūsų nevilties, mūsų pasididžiavimo, mūsų savarankiškumo.
Jis ateina atimti iš mūsų gyvenimą, vedantį į mirtį,
kad galėtų mums duoti gyvenimą, kuris niekada nesibaigia.
Palaiminti tie, kurie budi –
nežiūri į debesis, bet saugo savo vidinius namus.
Kai vagis ateina, jis palieka lobius iš ano pasaulio.
5. Kryžius kaip Jo pavyzdys
Neįsivaizduokite Antrojo atėjimo šlovės kaip kažko svetimo Kryžiui.
Kryžius yra viso dieviškojo apreiškimo pavyzdys –
paslėptas gėdoje, bet spindintis tiesoje.
Ant Golgotos Žemė matė sulaužytą kūną;
Dangus matė Avinėlį soste.
Ir kai Jis vėl ateis, atsiskleis ta pati paslaptis:
pasauliui tai gali atrodyti tylu ir neįspūdinga,
bet Dangui visata aidės nuo garbinimo.
Žmogaus Sūnui nereikia debesų griaustinio, kad apreikštų Savo šlovę –
Jis ją apreiškia kiekvieną kartą, kai meilė triumfuoja prieš neapykantą,
kiekvieną kartą, kai atleidimas nutraukia keršto grandinę,
kiekvieną kartą, kai siela pabunda iš mirties gyvenimui.
Tai Jo atėjimas. Tai Jo šlovė.
6. Kiekviena akis išvys
Taip, Raštas sako: „Kiekviena akis Jį išvys.“
Bet ne kiekviena akis išvys tą pačią valandą.
Kai kurie matys per tikėjimą;
kai kurie Jį atpažins tik tada, kai visa kita bus sunaikinta.
Jo atėjimo matomumas yra ne reginys,
o suvokimas.
Kai kūrinija bus pakelta,
pamatysime, kad Jis visada buvo čia –
laužant duoną, vargšų akivaizdoje,
ramybės šnabždesyje mūsų audrų metu.
Jis neatidėliojo savo atėjimo; mes atidėliojome savo regėjimą.
7. Būkite budrūs
Todėl, mylimieji,
laukti Jo atėjimo nereiškia žvalgytis po dangų,
bet gyventi budriai – išlikti jautriam Jo Dvasios judėjimui,
atpažinti Karalių, pasislėpusį po svetimu,
kad mūsų žibintai būtų uždegti ilgoje pasaulio naktyje.
Nes kai Jis ateis kaip vagis, tai nebus pakenkti,
o atpirkti – paimti iš mūsų viską, kas netikra,
ir palikti viską, kas amžina.
Ir tada tai, ką Dangus visada matė,
galiausiai nušvis Žemės akims:
Žmogaus Sūnus, spindintis savo liudytojų debesyse,
visata pilna Jo šviesos.
Baigiamoji malda
Viešpatie Jėzau,
ateik, kaip nori –
su griaustiniu ar tyla,
šlovėje ar slapta.
Įsilaužk į mūsų širdis kaip vagis,
ir pavogk iš mūsų visa, kas Tavęs neverta.
Išmokyk mus gyventi budriai,
atpažinti Tavo žingsnius tamsoje,
kol paslėptoji karalystė taps matoma visoje kūrinijoje,
ir dangus bei žemė išvys Tave kaip vieną.
Amen.