Pamokslas apie Mato 20:28
Įvadas: Kaip atrodo didybė?
Mes gyvename pasaulyje, kuris nuolat mums sako, kaip atrodo didybė.
Ji atrodo kaip galia.
Ji atrodo kaip įtaka.
Ji atrodo kaip pranašumas prieš kitus.
Mokiniai nebuvo kitokie. Jie ginčijosi, kas iš jų bus didžiausias. Jie norėjo garbės vietų. Jie norėjo pripažinimo.
O Jėzus atsako – ne tik papeikdamas, bet ir visiškai pakeisdamas požiūrį.
„Kas iš jūsų nori tapti didis, tas turi būti jūsų tarnas.“
Tai nėra patarimas.
Tai nėra strategija.
Tai yra apreiškimas, kaip Dievas mato pasaulį.
Nužengimas, kuris yra šlovė
Jėzus jiems sako, kad Dievo karalystėje didybė juda žemyn.
Ne aukštyn, į privilegijas.
Žemyn, į tarnystę.
Ne link valdžios.
Link savęs atidavimo.
Ir tada Jėzus padaro kažką esminio. Jis nepalieka to tik teorijos lygmenyje. Jis nurodo į save:
„Žmogaus Sūnus atėjo ne tam, kad jam tarnautų, bet kad pats tarnautų…“
Ir tada seka frazė, kuri formavo šimtmečius trukusią teologiją:
„…ir atiduotų savo gyvybę kaip išpirką už daugelį.“
Ką dažnai girdime – ir ką Jėzus iš tikrųjų sako
Daugelis iš mūsų buvo mokomi tai suprasti kaip teisinį teiginį:
- Skolą reikia sumokėti
- Bausmę reikia įvykdyti
- Turi įvykti sandoris
Bet klausykite atidžiai:
Šioje ištraukoje niekas nekalba apie teismus.
Niekas nekalba apie bausmę.
Niekas nekalba apie dieviškojo pykčio numalšinimą.
Viskas susiję su tarnavimu kitiems iki pat pabaigos.
„Išpirka“ nėra finansinis sandoris.
Tai yra didžiausias įmanomas tarnystės veiksmas.
Jėzus sako:
Aš tarnausiu taip visiškai, kad netgi paaukosiu savo gyvybę mirties kelyje, jei to prireiks, kad išgelbėčiau kitus.
Meilė, kuri įsikiša
Tokią meilę mes suprantame instinktyviai.
Jei kas nors ruošiasi būti smogtas, o kitas žengia į priekį, kad jį apsaugotų – tai nėra atlygis. Tai nėra skolos padengimas.
Tai yra įsikišimas.
Tai yra meilė, atsisakanti išsaugoti save.
Būtent tai Jėzus vėliau ir padaro. Jono evangelijoje 18 skyriuje, kai kareiviai atėjo jį suimti, Jėzus sako:
„Jei manęs ieškote, paleiskite šiuos vyrus.“
Jokių teologinių pamokų.
Jokio sandorio.
Tiesiog žmogus, žengiantis į priekį, kad kiti galėtų eiti laisvi.
Ne atpirkimas – bet Apreiškimas
Jėzus nesako: „Aš privalau tai padaryti, nes tik aš galiu.“
Jis sako: „Sekite manimi.“
Jis moko, kad nėra didesnės meilės nei atiduoti savo gyvybę už draugus – ir tada jis net savo priešus myli kaip draugus.
Čia nekalbama apie moralinį pranašumą.
Čia nekalbama apie trūkumų dengimą iš galios pozicijos.
Čia kalbama apie gyvenimą visiškai paaukotą.
Ir būtent todėl tai yra taip giliai svarbu.
Jei kryžius būtų tik sandoris, galėtume juo žavėtis – bet niekada jo neimituoti.
Jei tai būtų tik kažkas, ką gali padaryti Jėzus, liktume tik stebėtojais.
Bet Jėzus kviečia mus eiti tuo pačiu keliu:
- tarnauti
- atleisti
- duoti
- įsikišti
Ką tai atskleidžia apie Dievą
Jėzus neveikia vietoj Tėvo.
Jis atskleidžia Tėvą.
Jis nepataiso Dievo teisingumo.
Jis mums parodo Dievo širdį.
Dievą, kuris nereikalauja atlygio,
bet įžengia į kančią.
Dievą, kuris nesisaugo,
bet atiduoda save.
Išvada: Išpirkimas yra gyvenimo būdas
Kryžius nėra apskaitos įrašas.
Tai išlietas gyvenimas.
Išpirkimas nėra mokėjimas.
Tai meilė, kuri atsisako pasitraukti į šalį.
Ir Jėzus šiandien mums sako:
„Štai kaip atrodo didybė.“
Ne lipti aukščiau.
Bet nusileisti žemiau.
Ne būti aptarnaujamam.
Bet tarnauti.
Ne gelbėti save.
Bet žengti į priekį – vėl ir vėl –
kad kiti galėtų gyventi.
Amen.