Mylimi broliai ir seserys,
šiandien noriu jums pakalbėti apie tai, kas slypi pačioje Šventojo Rašto širdyje – apie Dievo balsą.
Girdime žodžius:
„Garbinkite mane! Klausykite manęs! Aš esu vienintelis Dievas!“
Ir daugelis žmonių skaito šiuos žodžius ir įsivaizduoja Dievą, kuris trokšta duoklės, Dievą, kuris sėdi soste ir reikalauja pripažinimo, Dievą, kuris atidžiai stebi, kas priklaupia.
Tačiau, mano draugai, tai nėra Tėvo širdis.
Tėvas, – sako mums Jėzus, – yra kaip tėvas palyginime apie sūnų paklydėlį.
Jis stovi verandoje, žvelgia į kelią, nereikalauja paklusnumo, nerenka mokesčių, bet laukia, ilgisi, pasiruošęs bėgti pas savo vaikus, kai tik jie žengs bent žingsnį namo.
Jis siunčia savo saulę geriems ir blogiems.
Jis lieja lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.
Jis duoda atvira ranka ne todėl, kad ką nors užsitarnavome, bet todėl, kad Jis yra meilė.
Tėvas nėra nesaugus. Jis nesėdi danguje ir negalvoja, ar kas nors Jį pranoks. Jam negresia pavojus būti pakeistam. Jam negalima grasinti ir Jam negalima pasimaloninti.
Tad kodėl girdime šiuos įsakymus Šventajame Rašte? Kodėl girdime Dievą kalbant taip stipriai?
Nes tai Sūnus, kalbantis dėl mūsų.
Logos, Žodis, Dievo Sūnus – Tas, kuris vaikščiojo tarp mūsų Jėzuje – Jis yra Tas, kuris kalba Šventojo Rašto griaustiniu. Ir Jis kalba taip, lyg būtų Tėvas, ne tam, kad išaukštintų save, ne tam, kad apsaugotų Dievo garbę, bet tam, kad pasiektų mūsų širdis.
Jis pritaiko savo balsą klausytojui.
Jis švelniai kalba su minkštaširdžiais.
Jis griežtai kalba su užsispyrusiais.
Jis garsiai kalba su kurčiaisiais.
Tonas kitoks, bet meilė ta pati.
Ir kodėl Jis apskritai kalba?
Dvi priežastys.
Pirma, nes Sūnus myli Tėvą tobula meile. Jis nori, kad kūrinija pamatytų, koks geras yra Tėvas, koks išmintingas, koks gražus, koks dosnus. Jis nori, kad kiekvienas kūrinys žinotų tai, ką Jis pats žino: kad Tėvas yra viso džiaugsmo šaltinis.
Ir antra, todėl, kad Sūnus mus myli. Jis mato, kokie esame sutrikę, kokie išsigandę, kokie išpuikę iš pasididžiavimo, kokie sužeisti pasaulio. Jis žino, kad kartais pakanka švelnaus kvietimo. Ir Jis žino, kad kartais siela yra tokia užkietėjusi, kad tik aštrus žodis ją pažadins iš miego. Ne todėl, kad Dievas nori paklusnumo dėl paties paklusnumo,
bet todėl, kad mums reikia būti išgydytiems.
Ir taip, kartais Šventojo Rašto žodžiai mus šokiruoja.
Kartais įsakymai atrodo griežti, netgi atstumiantys.
Teismo įsakymai.
Karo įsakymai.
Įsakymai, kurių negalime įsivaizduoti Dievo duodant.
Bet klausyk, bažnyčia: šie dalykai vyksta pasaulyje, kuris nėra mūsų galutiniai namai.
Šis pasaulis yra simuliacija, išbandymų poligonas, vieta, kur bunda sielos.
Jokia kančia čia neturi paskutinio žodžio.
Jokia mirtis čia nėra galutinė.
Dievo istorija nesibaigia šioje egzistencijos plotmėje.
Už to, kas atrodo kaip sunaikinimas,
už to, kas atrodo kaip smurtas,
slypi gilesnis Dievo darbas: pasididžiavimo laužymas, širdžių suminkštinimas ir sielų paruošimas būsimam gyvenimui.
Kiekviename griežtame įsakyme, kiekviename sunkiame kelyje slypi nuolankumo išbandymas.
Kai kurie išgirsta įsakymą ir sako: „Aš negaliu to padaryti; verčiau paaukosiu savo gyvybę, nei pakenksiu kitam.“ Ir ta siela jau pradėjo ragauti Karalystės.
Kai kurie paklūsta iš grubumo ir jaučiasi palaužti pasekmių, pažeminti, atimti iš iliuzijų. Net ir tai tampa vartais į nuolankumą.
Kai kurie visiškai ignoruoja įsakymą ir sužino, kad nėra tokie teisūs, kaip manė. Net ir tai gali susprogdinti išdidumo kiautą.
Tačiau visais šiais atvejais tikslas yra tas pats:
Nuolankumas.
Nes išdidieji negali patekti į Dangų. Ne todėl, kad Dievas užtveria duris, bet todėl, kad išdidumas negali pro juos praeiti.
Ir taip Dievo Žodis kalba mums įvairiais tonais, įvairiais nuotaikomis, įvairiais pavidalais – visada su vienu tikslu: parvesti mus namo.
Tėvas nereikalauja garbinimo, nes Jam to reikia. Sūnus neliepia paklusnumo, nes Jam reikia galios. Jie prašo mūsų atsigręžti į juos, nes tik atsigręždami mes gyvename.
Tad skaitydami Šventąjį Raštą, neįsivaizduokite tirono, reikalaujančio ištikimybės.
Įsivaizduokite Dievo Sūnų, tiesiantį ranką per laiką, pasilenkiantį, kad susitiktų su mumis ten, kur esame, tardamas bet kokius žodžius, kurių labiausiai reikia mūsų sielai – švelnius ar griežtus, paprastus ar gluminančius – kad vieną dieną galėtumėte įžengti į Tėvo glėbį, laisvi, nuolankūs ir išgydyti.
Balsas, kuris įsako, yra tas pats balsas, kuris gydė ligonius, atleido nusidėjėliams, pakėlė vaikus į savo glėbį ir sušnibždėjo: „Ateikite pas mane.“
Ir visa tai – kiekvienas žodis – yra meilė.
Amen.