Mylimieji,
šiandien noriu pakalbėti apie kažką labai paprasto, tačiau labai gilaus.
Tai apie Jėzų Kristų – ir apie stebinantį būdą, kuriuo Jis mums atskleidžia Dievo širdį.
Kai dauguma žmonių galvoja apie Jėzų, jie įsivaizduoja stiprų lyderį, puikų mokytoją, išmintingą suaugusįjį, kuris viską kontroliavo. Bet jei atidžiai skaitome Evangelijas, atrandame kažką gražaus ir netikėto:
Jėzus gyveno su vaiko širdimi.
Ne vaikiškai… ne nebrandžiai… bet kaip vaikas: tyrai, sąžiningai, pasitikėdamas, atvirai ir visiškai susijungęs su savo Tėvu danguje.
Leiskite man paaiškinti, ką turiu omenyje.
1. Jėzus gyveno visiškai tyrai
Mes niekada nematome Jėzaus besivaikančio malonumų, besivaržančio su kitais ar bandančio padaryti įspūdį žmonėms. Jo širdis buvo skaidri. Jo meilė buvo tyra. Jis nesidomėjo dalykais, kurių dažnai siekia suaugusieji – galia, pinigais, dėmesiu, pripažinimu.
Jis gyveno taip, kaip gyvena vaikas, kol pasaulis jo neišmoko apsimetinėti ar slėptis.
Visa jo širdis priklausė Dievui Tėvui, taip, kaip mažo vaiko širdis visiškai priklauso tėvui ar motinai, kuriais jis pasitiki.
Ir tai yra pirmoji pamoka mums:
Kelias pas Dievą randamas tyroje ir paprastoje širdyje.
2. Jėzus rodė nuoširdžias emocijas
Ar prisimenate, kai Jėzus įėjo į Šventyklą ir pamatė ten vyraujantį korupciją?
Jis reagavo stipriai, apverčdamas stalus.
Tai nebuvo politinis žingsnis. Tai buvo tyra, nuoširdi aistra – kaip vaiko, kuris negali apsimetinėti, kai kažkas yra negerai.
Arba kai Jėzus verkė dėl Jeruzalės… Jis neslėpė savo ašarų.
Jis nesielgė kaip akmuo ar karys. Jis leido matyti savo skausmą.
Arba kai Jis laimino mažus vaikus… Jam buvo visiškai nesvarbu, ką galvoja svarbūs žmonės. Jis ištiestė rankas su džiaugsmu, su meile, su švelnumu.
Taip gyvena vaikai: jų širdys yra paviršiuje.
Ir Jėzus gyveno taip ne todėl, kad Jam trūko savikontrolės, bet todėl, kad Jis neturėjo ko slėpti.
Jis moko mus, kad Dievas vertina nuoširdžią ir atvirą širdį.
3. Jėzus visiškai pasitikėjo savo Tėvu
Jis vėl ir vėl sako:
- „Aš nieko nedarau pats.“
- „Aš darau tik tai, ką man rodo Tėvas.“
- „Mano mokymas nėra mano paties.“
Tai yra Sūnaus, kuris giliai pažįsta savo Tėvą, balsas.
Tai yra tobulos pasitikėjimo balsas.
Mes gyvename pasaulyje, kuris mums sako:
„Būk nepriklausomas. Įrodyk savo vertę. Nesikliauk niekuo.“
Bet Jėzus rodo kitą kelią:
pasitikėjimo kelią, priklausomybės kelią, vaiko, kuris žino, kad yra saugus Tėvo rankose, kelią.
4. Jėzus mokė su vaikišku paprastumu
Jo mokymai yra trumpi, stulbinantys, aiškūs:
- „Palaiminti tyraširdžiai.“
- „Mylėkite savo priešus.“
- „Tegul mirusieji palaidoja savo mirusiuosius.“
- „Jei netapsite kaip maži vaikai, neįeisite į Dangaus Karalystę.“
Suaugusieji viską sudėlioja į sudėtingą tvarką.
Jėzus viską grąžina į centrą:
Pasitikėk Dievu. Mylėk Dievą. Mylėkite savo artimą.
Nė vienas jo žodis nėra sunkiai suprantamas — tik sunku gyventi, nes mes pamiršome paprastą širdies gyvenimą.
5. Jėzus atskleidė Tėvą per savo vaikišką dvasią
Kai žiūri į vaiką, kuris visiškai pasitiki savo tėvais, matai kažką švento: meilės, saugumo, vienybės vaizdą. Jėzus kasdien gyveno toje vienybėje.
Jis nevaikščiojo sakydamas: „Žiūrėkite į mane.“
Jis gyveno kiekvieną akimirką sakydamas: „Žiūrėkite į mano Tėvą.“
Jis atėjo parodyti mums Tėvo užuojautą, Tėvo gerumą, Tėvo kantrybę, Tėvo gailestingumą – ir Jis tai parodė ne šaltu teologiniu mokymu, bet vaiko, žinančio, kad yra mylimas, švelnumu ir nuoširdumu.
6. Kvietimas: vėl tapkite kaip vaikai
Jėzus pasakė labai tiesiai:
„Jei netapsite kaip maži vaikai, negalėsite įeiti į Dangaus Karalystę.“
Jis nesakė:
„Tapkite vaikiški.“
Jis nesakė:
„Tapkite naivūs.“
Jis turėjo omenyje:
- Vėl tapkite pasitikintys
- Vėl tapkite nuoširdūs
- Vėl tapkite laisvi nuo apsimetinėjimo ir veidmainystės
- Vėl tapkite tyri širdyje
- Vėl tapkite atviri meilei
- Vėl tapkite nuolankūs, sąžiningi, priklausomi nuo Dievo, kaip vaikai priklauso nuo savo tėvų
Tai nėra silpnumas.
Taip gyveno pats Jėzus.
7. Baigiamasis žodis
Mano draugai, kai prarandame vaikišką širdį, prarandame vartus į Dievą. Jėzus atėjo ne tik mus išgelbėti, bet ir atkurti mūsų prarastą vaikystę — tą paprastą, gražią būseną, kai galime priimti meilę be baimės ir duoti meilę be apskaičiavimo.
Tad paprašykime Jo:
„Viešpatie Jėzau, išmokyk mus tapti tokiais kaip Tu — paprastais, pasitikintys, sąžiningais, tyrais ir atviras.
Išmokyk mus vėl, kaip būti Tėvo vaikais.“
Ir tegul Jėzaus Kristaus vaikiška širdis mus visus sugrąžina į mus mylinčio Tėvo glėbį.
Amen.