Mylimieji,
kai mokiniai stebėjo, kaip jų Viešpats paimamas iš jų akių, jie sustojo – akys įsmeigtos į dangų. Jie manė, kad dangus turi būti kažkur aukščiau, už debesų. Tačiau pasirodė du pasiuntiniai ir tarė: „Galilėjos vyrai, kodėl stovite žiūrėdami į dangų?“
Tai buvo ne smalsumo, o nesusipratimo priekaištas. Nes dangus nėra oro ir aukščio vieta – tai sritis, kurioje tobulai vykdoma Dievo valia. Ir Jėzus pakilo ne kopdamas aukščiau į erdvę, o nusileisdamas žemiau nuolankiai. Kiekvienas pasižeminimo veiksmas Jį kėlė. Kiekviena paklusnumo akimirka Jį kėlė. Jo paskutinis pakilimas buvo tiesiog Jo visą gyvenimą trukusios meilės kelionės nusižeminant užbaigimas.
Taigi angelai tarė: „Tas pats Jėzus ateis tuo pačiu būdu.“ Tuo pačiu būdu – ne kryptimi, o charakteriu. Kaip Jis nuėjo pas Tėvą per romumą ir gailestingumą, taip Jis vėl ateis per romumą ir gailestingumą. Kaip Jis buvo žinomas dėl savo užuojautos mažiausiems, taip Jis vėl bus atpažįstamas mažiausiųjų veiduose.
Todėl jie pasakė mokiniams: „Nežiūrėkite aukštyn.“ Nesudėkite savo vilties į dangų ar reginius, bet apsidairykite aplinkui – ir ypač žemyn – kur Jis vis dar slapta vaikšto tarp vargšų, atstumtųjų, sužeistųjų ir nuolankiųjų. Nes ten kelias į dangų vėl susitinka su žeme.
Antrasis atėjimas nėra pirmojo atėjimo atvirkštinė versija, bet jo veidrodis:
Jis įžengė nuolankumu, todėl Jis sugrįš nuolankumu.
Jis buvo išaukštintas, nusižemindamas, ir Jį vėl suras tie, kurie pasilenks tarnauti.
Tad, Kristaus Bažnyčia, nustokite žiūrėti į dangų. Dangus tuščias.
Žmogaus Sūnus pakilo aukštyn, leisdamasis žemyn – ir Jis vėl ateis tuo pačiu keliu.
Žiūrėkite ne aukštyn, o žemyn: į elgetą, vaiką, kalinį, artimą, kuriam reikia pagalbos – ir pamatysite Jį jau grįžtantį.