Viešpatie,
Pripažįstame, kad dažnai įsivaizduojame tikėjimą
kaip stovėjimą ant tvirto pagrindo,
bet Tu mus pasitinki ten, kur pats žemės paviršius juda.
Tu žinai vėjus, kurie mus stumia į šonus,
bangas, kurios išmuša mūsų kojas,
akimirkas, kai niekas nestovi vietoje pakankamai ilgai,
kad būtų galima pasitikėti.
Mes nebijome gelmės tiek, kiek bijome
prarasti pusiausvyrą,
būti pargriauti,
nesugebėti išlikti...