Pamokslas apie Mato 5:38–42
Tekstas: Mato evangelija 5:38–42
Broliai ir seserys,
Kai kurie Jėzaus žodžiai mus guodžia.
Kiti mus trikdo.
O yra ir žodžių, kurie neleidžia mums likti nekaltiems savo pačių akyse.
Mato 5:38–42 priklauso šiai paskutinei kategorijai.
„Atsuk kitą skruostą.“
„Duok ir savo apsiaustą.“
„Nueik dar vieną mylią.“
Šie posakiai ne tik reguliuoja elgesį. Jie atskleidžia paslėptą mūšio lauką – vidinę vietą, kurioje sprendžiama ištikimybė.
1. Įtikinamiausias balsas nėra Dievo
Kai esame mušami, apgaudinėjami ar verčiami, iš karto pasigirsta balsas:
- „Tai neteisinga.“
- „Aš privalau gintis.“
- „Aš teisus.“
Šis balsas neskamba demoniškai.
- Jis skamba pagrįstai.
- Jis skamba atsakingai.
- Jis skamba kaip teisingumas.
Ir todėl jis toks pavojingas.
Jėzus neperspėja mūsų dėl akivaizdaus blogio. Jis perspėja mus dėl tokio teisumo, kuris atveria duris tikrajam priešui.
2. Jėzus nėra susitelkęs ties agresoriumi
Atkreipkite dėmesį, ko Jėzus neakcentuoja.
- Jis neanalizuoja mušėjo.
- Jis neaiškina ieškovo.
- Jis nesmerkia romėno.
Kodėl?
Nes nė vienas iš jų nėra tikroji grėsmė.
Pavojus yra ne tai, kas jums daroma. Pavojus yra tai, kas jus apima tą akimirką, kai jaučiatės saviteisūs.
- Pyktis įgauna moralinį pagrindą.
- Teismas atrodo pelnytas.
- Pasmerkimas tampa lengvas.
Ir būtent čia Šėtonas ieško buveinės.
3. Pasipriešinimas tikrajam priešui
Šie įsakymai, tiksliau, patarimai, yra antišėtoniškas pasipriešinimas.
Tai veiksmai, kurie neleidžia Šėtonui pasiekti, turėti erdvės ir įtakos žmogaus širdyje.
Priešo strategija paprasta:
Išprovokuoti mus→ mus imtis teismo → mus užkietinti širdį → mus imtis pasmerkimo.
Jėzus nutraukia grandinę – ne teatrališkai įveikdamas Šėtoną, o uždarydamas duris, nuo kurių jis priklauso.
4. Kito skruosto atsukimas: vidinės veiklos atsisakymas
Kito skruosto atsukimas nėra susijęs su orumu.
Tai nereiškia agresoriaus sugėdinimo.
Tai nereiškia atrodyti moraliai pranašesniu.
Tai reiškia pasakyti prieš patį Šėtoną:
„Galite elgtis kaip norite prieš mane, bet manyje neapgyvensite.“
Skruosto užgavimas yra išorinis dalykas.
Pasipriešinimas yra vidinis dalykas.
Jėzus įsako atsisakyti to – ne todėl, kad skausmas yra gerai, bet todėl, kad širdis, kurią valdo saviteisus pyktis, yra daug blogesnė.
5. Apsiaustas: Moralinės teisės nuginklavimas
Kai Jėzus sako: „Atiduok ir savo apsiaustą“, jis negiria neteisybės.
Jis sugriauna vidinį moralinės teisės reikalavimą – įsitikinimą, kad teisumas visada turi būti ginamas bet kokia kaina.
Kartais didesnis praradimas nėra materialus.
Tai dvasinis.
Ir kartais vienintelis būdas apsaugoti širdį yra paleisti tai, prie ko širdis tvirčiausiai kabinasi:
tikimybę, kad esi teisus.
6. Papildoma mylia: Širdies apsauga nuo Šėtono
Romėnas gali priversti nueiti vieną mylią.
Jėzus sako: nueikite dvi.
- Ne todėl, kad Roma svarbi.
- Ne todėl, kad romėnas to nusipelno.
- Ne todėl, kad paklusnumas yra doras.
Bet todėl, kad Šėtonui neturi būti leista apsigyventi tavo širdyje.
Išorinis veiksnys nesvarbus.
Vidinis priešininkas yra viskas.
Jėzui nerūpi, ką jumyse daro išorinė galia.
Jam rūpi, kokia galia pabunda jumyse.
7. Galutinė apsauga: jokių pasigyrimų, jokių nuopelnų
Taigi Jėzus uždaro kiekvieną pabėgimo kelią:
Duok.
Skolink.
Nieko nesitikėk mainais.
Net dvasinio pagyrimo.
Nes galutinė apgaulė yra paklusnumas, kuris vis dar maitina pasididžiavimą – paklusnumas, kuris slapta sako: „Žiūrėk, koks aš žmogus.“
Tai taip pat būtų Šėtono atramos taškas.
Išvada
Mato 5:38–42 nekalba apie silpnumą.
Nekalba apie pasyvumą.
Nekalba apie blogio toleravimą.
Kalbama apie atsisakymą laikyti tikrąjį priešininką jumyse.
Jėzus neprašo jūsų nugalėti Šėtono jėga.
Jis prašo jūsų nepalikti jam vietos, kur jis galėtų stovėti.
Kartais didžiausias tikėjimo aktas yra ne savo teisumo teigimas, bet taip atkakliai saugoti savo širdį, kad jokia neteisybė, kad ir kokia tikra ji būtų, negalėtų jūsų paversti savo tarnu.
Priešas nėra tas, kuris jus muša.
Priešas yra balsas, kuris sako:
„Tu turi teisę smogti atgal“
Ir Jėzus atėjo būtent tam, kad nutildytų tą balsą.
Amen.