„Nemanykite, kad atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti juos atėjau, bet įvykdyti.“ (Mato 5:17)
Kai žmonės skaito Jėzaus žodžius Mato 5:17 – „Ne panaikinti Įstatymo, bet įvykdyti“ – jie paprastai susitelkia į vieną klausimą: ar Jėzus susilpnino Įstatymą, sustiprino jį ar perinterpretavo? Tačiau jei žengsime žingsnį atgal ir klausysimės Jėzaus naujomis ausimis, pradėsime suprasti, kad tikroji paslaptis yra ne tai, ką Jis ketino daryti su Įstatymu, o kokį autoritetą Jis turėjo turėti, kad apskritai kalbėtų apie Įstatymą tokiu būdu. Nes joks paprastas mokytojas ir net ne didžiausias pranašas niekada nestotų prieš Izraelį ir nesakytų: „Nemanykite, kad atėjau panaikinti Įstatymo.“ Pranašui nereikia to sakyti, nes niekas niekada neįsivaizduotų, kad pranašas apskritai turėjo galią panaikinti Dievo Įstatymą. Vis dėlto Jėzus perspėja savo klausytojus vengti būtent šio įtarimo – tarsi galimybė, jog Jis gali panaikinti Įstatymą, būtų tokia reali, kad Jam reikėtų patikslinti Savo ketinimus. Šis neįprastas teiginys skatina gilesnį stebėjimą: Jėzus kalba kaip asmuo, turintis unikalų ryšį su Įstatymu, asmuo, kurio atėjimas iš tikrųjų gali jį pakeisti. Ir tik vieno tipo žmogus atitinka šį aprašymą: tas, kuris jį sukūrė.
Tai tampa aiškiau, kai atkreipiame dėmesį į tai, kaip Jėzus kalba apie Įstatymą tolesnėse eilutėse. Jis visiškai užtikrintai pareiškia, kad net mažiausias Įstatymo ženklas neišnyks, kol nepraeis pats pasaulis. Jis nesako: „Aš tikiu, kad Įstatymas išliks“ arba „Kiek žinau, jis nepasikeis“. Vietoj to, Jis kalba taip, tarsi Įstatymo pastovumas būtų kažkas, ką Jis gali garantuoti. Toks pasitikėjimas negali priklausyti mokytojui ar pamokslininkui. Jis priklauso įstatymų leidėjui – tokiam žmogui, kuris tiksliai žino, kas nutiks Įstatymui, nes jo ateitis yra Jo paties rankose. Jėzus nepranašauja Įstatymo ilgaamžiškumo; Jis jį pažada. Ir tai kelia stulbinančią galimybę: galbūt Jėzus Įstatymą mato ne kaip kažką toli nuo Jo, o kaip kažką, kas visada buvo Jo jurisdikcijoje.
Ši mintis gali pasirodyti stebinanti, ypač todėl, kad Jėzus dažnai kalba nuolankiai ir paklusniai, kai kalbama apie kitus klausimus. Jis sako, kad nežino savo sugrįžimo dienos. Jis sako, kad Tėvas yra didesnis už Jį. Jis meldžiasi Tėvui ir pasikliauja Jo stiprybe ir vadovavimu. Visa tai yra tiesa ir svarbu. Tačiau šios akimirkos mums parodo kai ką esminio: Jėzus išreiškia netikrumą tik tose srityse, kurios yra už Tėvo Jam suteiktos valdžios ribų. Kai kažkas priklauso išskirtinei Tėvo sričiai – pavyzdžiui, galutinis pasaulio atnaujinimo laikas – Jėzus kalba nuolankiai, pripažindamas ribas. Bet kai Jis kalba apie... Įstatymą, Jo tonas visiškai pasikeičia. Čia Jis nedvejoja, nesikuklina. Čia Jis neatidėlioja. Čia Jis kalba kaip tas, kuris vadovauja, tas, kuris tiksliai žino, kas įvyks, o kas ne. Šis kontrastas rodo, kad Tėvas patikėjo Jėzui labai konkrečią ir reikšmingą sritį: paties Įstatymo sukūrimą, vykdymą ir tolesnį likimą.
Tai veda prie galingo ir elegantiško Dievo Tėvo ir Jėzaus Sūnaus santykių paveikslo. Šiame modelyje Tėvas yra aukščiausias visos valdžios šaltinis; niekas neegzistuoja už Jo valios ribų. Vis dėlto, kaip savo dieviškojo dosnumo ir pasitikėjimo dalis, Jis suteikia Sūnui realią sritį, kurioje Sūnus veikia su tikra suverenia valdžia. Sūnus ne tik perduoda žinutes ar vykdo įsakymus. Jam patikėta kūrybinė laisvė kurti, formuoti ir įgyvendinti tą patį Įstatymą, kuris vestų Dievo tautą. Tėvas pritaria Sūnaus darbui ir juo džiaugiasi ne todėl, kad Jis jį mikrovaldo, bet todėl, kad Jis visiškai pasitiki Sūnumi. Tai ne dviejų dieviškų figūrų konkurencija. Tai harmonija, bendradarbiavimas ir bendras tikslas meilės santykiuose.
Kai suprantame šią dinamiką.Kalno pamokslas pradeda atrodyti visai kitaip. Kai Jėzus sako: „Jūs girdėjote, kad buvo pasakyta... bet aš jums sakau“, Jis elgiasi ne kaip rabinas, siūlantis naują aiškinimą, nei kaip pranašas, skelbiantis naują Dievo žodį. Jis elgiasi kaip įstatymų leidėjas, grįžtantis paaiškinti savo paties pirminių ketinimų. Jo tikslas yra ne perrašyti Įstatymą, bet atskleisti jo širdį – prasmę, kurią jis visada turėjo nuo pat pradžių, bet kurią žmonės prarado dėl nesusipratimo, pasididžiavimo ir selektyvaus taikymo. Ir būtent todėl Jėzus gali taip radikaliai pakelti moralės standartus: ne todėl, kad Jis prieštarauja Mozei, bet todėl, kad Jis yra Mozės Įstatymo protas, dabar atskleisdamas, ko tas Įstatymas iš tikrųjų turėjo pasiekti.
Jėzaus, kaip tikrojo įstatymų leidėjo, suvokimas taip pat padeda paaiškinti, kodėl Jis vartoja žodį „vykdyti“, o ne „paklusti“. Jėzus neįvykdo Įstatymo taip, kaip studentas įvykdo užduotį. Jis jį įvykdo taip, kaip architektas įvykdo brėžinį – paversdamas matoma realybe tai, kas visada buvo suplanuota nuo pat pradžių. Jis įgyvendina Įstatymo paskirtį taip, kaip niekas kitas niekada to nedarė, atskleisdamas, kad tikrasis Įstatymo tikslas buvo ne vien paklusnumas, bet perkeistos širdys, suformuotos gailestingumo, tyrumo, sąžiningumo ir susitaikymo. Jėzus nepakeičia Įstatymo kažkuo nauju. Jis atskleidžia giliausią jo tikslą, tikslą, kurį Jis pats jame įskiepijo.
Šis supratimas taip pat padeda mums įvertinti subalansuotus ir gražius Tėvo ir Sūnaus santykius, kuriuos vaizduoja Evangelijos. Jėzus nėra tapatus Tėvui ir neteigia esąs Tėvas. Jis klauso Tėvo, Jam paklūsta ir nuo Jo priklauso. Tačiau tuo pačiu metu Jis veikia su tokiu autoritetu, kuris pranoksta visus pranašus ir mokytojus, ypač kalbėdamas apie Įstatymą. Tai nėra painiava ar prieštaravimas – tai bendradarbiavimas dieviškoje šeimoje. Tėvas patiki Sūnui tikrąją galią, o Sūnus tą galią naudoja visiškoje harmonijoje su Tėvo valia. Jų vienybė nėra susijusi su tuo pačiu asmeniu, bet su tobulais pasitikėjimo santykiais ir bendra misija.
Galiausiai, Jėzaus, kaip tikrojo įstatymų leidėjo, suvokimas atgyja Kalno pamokslui. Tai ne tik moralinių nurodymų sąrašas; tai pats Įstatymų Leidėjas, aiškinantis savo šedevrą. Tai autorius, žengiantis į savo istoriją, kad parodytų, kaip turėjo būti suprasti ankstesni Jo skyriai. Tai tas, kuris suformavo sandorą, sugrįžtančią, kad atkurtų jos pirminį grožį. Jėzus toli gražu nėra vien Mozės aiškintojas, jis pasirodo kaip Tas, kurio išmintis, užuojauta ir autoritetas suteikė Įstatymui jo struktūrą ir tikslą nuo pat pradžių. Ir Jis atėjo ne tam, kad jį atmestų, bet kad jį atgautų iki pilnatvės, kurią galėjo įgyvendinti tik jo Autorius.