„Nemanykite, kad aš atėjau panaikinti Įstatymą ar Pranašus; aš neatėjau jų panaikinti, bet įvykdyti. (Mato 5:17, ESV)
PRIEŠTARAVIMAS Nr. 1:
„Jėzus niekada neteigia esąs Įstatymo leidėjas. Jūs per daug gilinatės į Mato 5:17.“
ATSAKYMAS:
Šis teiginys kyla ne iš spekuliacijų, o iš paties teksto logikos.
Tik tas, kuris turi tikrą jurisdikciją teisės sistemoje, gali pasakyti:
„Aš neatėjau panaikinti Įstatymo“ — nes tik iš tokio asmens galima pagrįstai tikėtis, kad jis jį panaikins.
Pranašai niekada taip nekalba. Rabinai niekada taip nekalba. Mozė niekada nesirūpino, kad žmonės galėtų manyti, jog jis gali panaikinti Įstatymą.
Jėzaus teiginys reiškia, kad Jo atėjimas galėtų pakeisti Įstatymą, o tai reiškia, kad Jis priklauso kategorijai, aukštesnei už Mozę ir skiriasi nuo pranašų.
Taigi Jo žodžiai verčia užduoti klausimą – ne ką Jis darys su Įstatymu, bet kokią valdžią Jis turi turėti, kad apskritai galėtų taip kalbėti.
PRIEŠTARAVIMAS 2:
„Jėzus tiesiog teisingai moko Įstatymo. Tai nereiškia, kad Jis jį parašė.“
ATSAKYMAS:
Jei Jėzus tik mokytų, Jis remtųsi Mozės žodžiais, tradicija ar dieviškuoju įsakymu.
Tačiau Jis sako: „Bet Aš jums sakau“, ir tai kartojasi.
Tai nėra mokytojo kalba. Tai yra įstatymų leidėjo balsas.
Mokytojai aiškina; įstatymų leidėjai apibrėžia.
Jėzus niekada nesako: „Taip sako Viešpats“ – tai yra standartinė pranašiška frazė.
Jis kalba savo pačio autoritetu, kaip Tas, kuriam priklauso įstatymas, o ne kaip tas, kuris jį tik studijuoja.
Tai nėra egzegezė – tai įstatymų autoriaus pateiktas teisės akto paaiškinimas.
PRIEŠTARAVIMAS Nr. 3:
„Jei Jėzus yra Įstatymo autorius, kodėl Jis sako, kad Tėvas yra didesnis ir kad tik Tėvas žino Jo sugrįžimo dieną?“
ATSAKYMAS:
Tai patvirtina – o ne paneigia – mūsų modelį.
Jėzaus apribojimai pasireiškia tik srityse, nepriklausančiose Jo įgaliojimų sričiai.
Jo sugrįžimo laikas priklauso Tėvo kompetencijai, todėl Jėzus atvirai pripažįsta: „Tik Tėvas žino.“
Tačiau kai Jis kalba apie Įstatymą – sritį, kuri Jam visiškai patikėta – Jis kalba su absoliučiu įsitikinimu:
„Nė viena raidelė neišnyks.“
Jokio „jei Dievas panorės“, jokio dvejonių, jokio pasitarimo.
Tono skirtumas atskleidžia skirtingas kompetencijas, o ne prieštaravimus.
Jėzus apskritai yra pavaldus Tėvui, tačiau savo paskirtoje srityje yra suverenus.
Tai yra deleguota suverenitetas, o ne absoliuti lygybė ar paprasčiausias įgaliojimas.
4-AS PRIEŠTARAVIMAS:
„Tora visada apibūdinama kaip Dievo Įstatymas. Ji negali būti Sūnaus išradimas.“
ATSAKYMAS:
Tėvas ir Sūnus neveikia konkuruodami.
Deleguota suverenitetas reiškia, kad Tėvas patiki Sūnui tikras sritis – sritis, kuriose Sūnus valdo turėdamas visapusišką dievišką paramą.
Kai Sūnus kuria Įstatymą, jis lieka „Dievo Įstatymu“, nes Tėvo autoritetas apima ir patvirtina Sūnaus darbą.
Jėzus ne kartą teigia: „Sūnus nedaro nieko, išskyrus tai, ko nori Tėvas.“
Taigi Įstatymas gali būti tikrai iš Dievo ir vis dėlto kūrybiškai sukurtas Sūnaus pagal Tėvo valią.
Tai išsaugo monoteizmą, gerbia Jėzaus pavaldžią padėtį ir paaiškina Jo suverenią valdžią.
PRIEŠTARAVIMAS Nr. 5:
„Bet Šventajame Rašte rašoma, kad angelai perdavė Įstatymą. Kaip Jėzus gali būti jo autorius?“
ATSAKYMAS:
Tarpininkavimas nereiškia autorystės.
Angelai perdavė Įstatymą, tačiau už jo stovinti valdžia nėra angelų.
Pagal mano modelį Mozė gavo Įstatymą iš Sūnaus, o angelai buvo funkciniai nešėjai arba liudytojai dangiškoje pavaldumo grandinėje.
Jėzus stovi aukščiau už angelus, aukščiau už Mozę ir kalba taip, kaip nė vienas angelas niekada negalėtų.
Jo autoritetas yra per didelis tarpininkui ir netinka paprastam tarnui.
Jis kalba apie Įstatymą kaip jo tikrąjį šaltinį, o ne kaip jo perdavėją.
Taigi angelų buvimas Sinajaus tradicijose tik sustiprina deleguotos hierarchijos struktūrą.
6-AS PRIEŠTARAVIMAS:
„Jei Jėzus buvo Įstatymo autorius, kodėl Jis turėjo jį ‚įvykdyti‘? Argi Jis jau jos nežinojo ir neįkūnijo?“
ATSAKYMAS:
Išpildyti Įstatymą reiškia ne jį išmokti, o parodyti jo numatytą tikslą žmogaus gyvenime.
Sūnus sukūrė Įstatymą, kurio tikslas – meilė, gailestingumas, sąžiningumas ir susitaikymas.
Žmonės Įstatymą neteisingai suprato, iškreipė ir pavertė ginklu.
Autorius atėjo ne tam, kad pakeistų Savo įstatymus, bet tam, kad parodytų, kaip jis iš tikrųjų atrodo, kai juo gyvenama teisingai, tikru žmogiškuoju kūnu.
Jis įvykdo Įstatymą ne kaip mokinys, siekiantis meistriškumo, bet kaip architektas, parodantis praktikoje įgyvendintą projektą.
PRIEŠTARAVIMAS Nr. 7:
„Šis modelis skamba tarsi būtų du dievai – vienas visagalis Tėvas, kitas jam pavaldus dieviškasis Sūnus.“
ATSAKYMAS:
Tik tuo atveju, jei klaidingai suprantama deleguotos suvereniteto sąvoka.
Tėvas lieka vienintelis visagalis visos valdžios šaltinis.
Sūnus gauna tikrą valdą – ne savarankišką iš prigimties, bet patikėtą Tėvo sprendimu.
Tai ta pati struktūra, kai Jėzus sako:
„Visa valdžia danguje ir žemėje man buvo suteikta.“
Suteikta valdžia yra tikra valdžia, tačiau ji nepažeidžia suteikėjo viršenybės.
Taigi yra vienas Dievas, kurio Tėvas yra aukščiausiasis šaltinis, o Sūnus – Jo įgaliotas valdovas tam tikrose srityse, ypač Įstatymo srityje.
Tai nėra politeizmas. Tai yra tvarkinga dieviškoji santykių struktūra, atitinkanti paties Jėzaus žodžius.
PRIEŠTARAVIMAS 8:
„Jėzus niekada nesako: ‚Aš parašiau Įstatymą.‘ Ar tai nėra tik prielaida?“
ATSAKYMAS:
Jėzui nereikia sakyti: „Aš parašiau Įstatymą“, nes Jis elgiasi tiksliai ir nuosekliai kaip tas, kuris jį parašė,
tuo pačiu atsisakydamas elgtis kaip kas nors kitas.
Jis parodo nuosavybę:
- Jis paskelbia jos amžinumą.
- Jis tiesiogiai ištaiso klaidingus supratimus.
- Jis patvirtina savo viršenybę aiškinant.
- Jis pateikia priešingybes nesiremdamas jokia aukštesne institucija.
- Jis atskleidžia įsakymų užslėptas intencijas taip, tarsi jos būtų kilusios iš Jo paties proto.
Jei kas nors vaikšto, kalba, įsako, teisia ir priima įstatymus kaip autorius,
labiausiai nuosekli išvada yra ta, kad Jis yra autorius, nebent įvestume dirbtinius apribojimus, kurių pats tekstas nenurodo.
PRIEŠTARAVIMAS 9:
„Jūsų modelis yra nereikalingas. Tradicinis trinitarizmas puikiai paaiškina Jėzaus autoritetą.“
ATSAKYMAS:
Tradicinis trinitarizmas dažnai sujungia Tėvo ir Sūnaus balsus į vieną dievišką valią,
dėl ko Jėzaus teiginius apie nežinojimą, paklusimą, ribotumą ir priklausomybę sunku rimtai interpretuoti.
Mano modelis išsaugo:
- tikrąją pavaldumą, kurį moko Jėzus,
- tikrąją valdžią, kurią Jėzus vykdo,
- tikrą pasitikėjimą, kurį suteikia Tėvas,
- ir tikrą sričių atskyrimą, parodytą Evangelijose.
Ji išsprendžia įtampas, su kuriomis susiduria klasikiniai aiškinimai, pavyzdžiui:
- Kodėl Jėzus žino viską apie Įstatymą, bet nežino savo sugrįžimo dienos;
- Kodėl Jis kalba su suvereniu autoritetu, tačiau meldžiasi kaip tarnas;
- Kodėl Jis įstatymus priima užtikrintai, tačiau visiškai paklūsta Tėvo valiai.
Delegacijos suverenumo modelis atitinka tekstą tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį vėlesnė doktrina verčia mus jį skaityti.
PRIEŠTARAVIMAS Nr. 10:
„Jei Jėzus buvo Įstatymo autorius, kodėl Jis nepanaikino jo ritualinių dalių?“
ATSAKYMAS:
Įstatymų leidėjo sprendimas ne panaikinti nereiškia nesugebėjimo – tai rodo ketinimą.
Jėzus aiškiai sako: „Aš neatėjau panaikinti.“
Įstatymų leidėjas grįžta, kad įgyvendintų tikrąjį dvasinį Įstatymo tikslą, o ne kad iš naujo įvestų teisinę sistemą.
Jo misija buvo ne teisės sistemos pertvarkymas, o moralinis atkūrimas.
Jis įvykdė Įstatymą, atskleisdamas jo esmę, o ne atmesdamas jo formas.
Suverenus įstatymų leidėjas turi teisę panaikinti; išmintingas pasirenka tą metodą, kuris užtikrina didesnį gėrį.