Kai Jėzus sako, kad atėjo „savo gyvybės atiduoti kaip išpirką už daugelį“ (Mato evangelija 20:28), ši eilutė dažnai laikoma Pakaitinio Atpirkimo kertiniu akmeniu – idėja, kad Jėzus mirė, kad sumokėtų Dievui skolą už žmoniją. Tačiau toks aiškinimas priklauso nuo posakio pašalinimo iš konteksto ir teisinio pagrindo, kurio Jėzus niekada neįveda, įkėlimo.
Ištraukos kontekstas nėra nuodėmė, kaltė, bausmė ar dieviškas pasitenkinimas. Tai didybė.
Jėzus atsiliepia į savo mokinių troškimą turėti statusą. Jis paneigia jų prielaidas, teigdamas, kad didybė Dievo karalystėje juda žemyn, o ne aukštyn. Kuo aukščiau kylama pagal dangiškus standartus, tuo žemiau nusileidžiama tarnaujant kitiems. Autoritetas iš naujo apibrėžiamas kaip savęs dovanojimas, o ne dominavimas.
Šio mokymo kulminacijoje Jėzus pateikia savo pavyzdį. Nors jis yra Dievo Sūnus, jis ateina ne tam, kad jam tarnautų, bet pats tarnauti – ir tarnauti taip visiškai, kad yra pasirengęs rizikuoti savo gyvybe dėl kitų. Frazė „atiduos savo gyvybę kaip išpirką“ išreiškia didžiausią įmanomą tarnystės mastą, o ne kosminės skolos mokėjimo teoriją.
Išpirka, įprastoje žmogaus patirtyje, nereikalauja teisinio atlygio. Tai gali reikšti įsikišimą, kad kitas būtų išgelbėtas. Jei tik vienas žmogus gali išgyventi, meilė gali pasirinkti mirti, kad kitas išgyventų. Tai ne atpirkimas, o įsikišimas. Tai žalos absorbavimas, siekiant išsaugoti gyvybę, o ne kreditoriaus patenkinimas.
Ši interpretacija patvirtinama ir kitur. Jono evangelijoje 18:8 Jėzus aiškiai siūlo save, kad jo mokiniai galėtų išeiti laisvi: „Jei ieškote manęs, paleiskite šituos.“ Niekas to nevadina atpirkimu. Skolos nesumokamos. Jėzus tiesiog žengia į priekį, kad kiti nebūtų paimti.
Panašiai, kai Jėzus sako, kad nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti, akcentuojamas ne teisinis pakeitimas, o meilė be skaičiavimo. Ir Jėzus šią meilę skiria net priešams. Jei budelio strėlė skristų į pasmerktąjį, Jėzus įžengtų į jos kelią – ne tam, kad ką nors atmokėtų, o tam, kad išgelbėtų gyvybę.
Pakaitinis atpirkimas taip pat kelia moralinę problemą. Atpirkimas reiškia reikalavimo grąžinimą. Tas, kuris moka, įgyja moralinę įtaką tiek skolininkui, tiek kreditoriui. Tačiau krikščioniškoje teologijoje tariamas kreditorius yra Dievas. Jei Sūnus grąžina žmonijos skolą, o vėliau ją visiškai atleidžia žmonijai, jis netiesiogiai pranoksta Tėvą gailestingumu. Tai sugriauna moralinę vienybę, kurią Jėzus nuolat teigia sakydamas, kad matyti jį reiškia matyti Tėvą.
Svarbiausia, kad atpirkimas nėra tarnystė. Atpirkimui reikia galios, pakankamumo ir gebėjimo padengti kitų deficitą. Tarnystė, kaip ją apibrėžia Jėzus, reikalauja priešingybės: savęs ištuštinimo be sverto, meilės, kuri neišsaugo savęs ir nepretenduoja į pranašumą.
Mato 20:28 nėra apie egzistenciškai aukštesnę būtybę, sutvarkančią sąskaitas, kurių niekas kitas negalėtų paliesti. Tai apie gyvenimą, visiškai skirtą kitiems. Jėzus neaprašo sandorio. Jis atskleidžia, kaip atrodo dieviškoji meilė, kai ji išgyvenama iki galo.
Taigi, kryžius nėra apskaitos įrašas.
Tai didžiausia tarnystės išraiška – meilė, kuri žengia į priekį, kad kiti galėtų gyventi.