4 Tada Jėzus, žinodamas viską, kas jam nutiks, priėjo prie jų ir paklausė: „Ko ieškote?“ 5 Jie atsakė jam: „Jėzaus iš Nazareto.“ Jėzus jiems tarė: „Aš esu tas.“ Su jais stovėjo Judas, kuris jį išdavė. 6 Kai Jėzus jiems tarė: „Aš esu tas“, jie atšoko ir parpuolė ant žemės. 7 Tada Jis vėl paklausė jų: „Ko ieškote?“ O jie atsakė: „Jėzaus iš Nazareto.“ 8 Jėzus atsakė: „Aš jums sakiau, kad aš esu tas. Taigi, jei manęs ieškote, paleiskite šiuos vyrus.“ 9 Tai įvyko, kad išsipildytų žodis, kurį Jis buvo pasakęs: „Iš tų, kuriuos man davėte, aš nė vieno nepraradau.“ 10 Tada Simonas Petras, turėjęs kardą, išsitraukė jį, smogė vyriausiojo kunigo tarnui ir nupjovė jam dešinę ausį. (Tarnas vadinosi Malchus.) 11 Tada Jėzus tarė Petrui: „Įdėk savo kardą į makštį; argi aš neturiu išgerti taurės, kurią man davė Tėvas?“ (Jono 18:4–11, ESV)
PRIEŠTARAVIMAS 1:
„Sulaikantieji nugriuvo, nes Jėzus išleido dieviškosios jėgos pliūpsnį.“
ATSAKYMAS:
- Tekste niekur neaprašoma, kad Jėzus būtų atlikęs kokį nors veiksmą, kuris išskleistų galią: jokio gesto, įsakymo, maldos ar stebuklo formulės.
- Jonas pabrėžia jų reakciją, o ne Jėzaus veiksmą. Nukritimas yra spontaniškas, neprovokuotas ir nepaaiškinamas — būtent taip atrodytų psichologinis atšokimas.
- Jėzus nerodo jokio supratimo apie tai, kad panaudojo galią. Jis to nekomentuoja, jų neįspėja ir nenaudoja to kaip sverto. Vietoj to jis ramiai pakartoja klausimą. Tai nėra elgesys, būdingas tam, kas demonstruoja antgamtinę jėgą.
- Visose Evangelijose, kai Jėzus atlieka stebuklus, evangelistai tai aiškiai nurodo. Ši tyla rodo, kad tai nėra stebuklas, o reakcija.
- Tai labiau atitinka Jėzaus elgesio modelį, kai jis atsisako naudoti dieviškąją galią, kad apsaugotų save nuo kančios.
PRIEŠTARAVIMAS Nr. 2:
„Frazė „Aš esu tas“ (ἐγώ εἰμι) sukėlė dievišką, teofaninį momentą, kuris privertė juos nugriūti.“
ATSAKYMAS:
- „ἐγώ εἰμι“ Jono Evangelijoje dažnai vartojama kasdieniškose situacijose, ir niekas dėl to nenukrenta (pvz., Jn 9, 9).
- Čia nėra jokių požymių, kad Jėzus šauktųsi dieviškojo Tetragrammatono ar pasirodytų apgaubtas pribloškiančios šlovės.
- Jei kritimą būtų sukėlusi teofanija, Jėzaus antrasis pakartojimas „Aš jums sakiau, kad aš esu tas“ turėjo sukelti tokią pačią reakciją — tačiau taip neatsitiko. Šis nenuoseklumas paneigia teoriją apie antgamtinį iššaukimą.
- Kontekstas yra klausiamasis ir procedūrinis, o ne apreiškimo pobūdžio. Jėzus aiškina, kas jis yra, siekdamas priversti juos veikti, o ne atskleisdamas paslėptą šlovę.
- Reakcija kur kas labiau atitinka žmogiškąjį šoką, kurį sukėlė įtariamojo Mesijo atviras pareiškimas, kad jis nori būti suimtas.
PRIEŠTARAVIMAS 3:
„Kariai atsitraukė, nes Jėzaus dieviškasis statusas juos išgąsdino.“
ATSAKYMAS:
- Jei priežastis būtų buvusi baimė Dievo, jie nebūtų tęsę suėmimo po kelių minučių. Dieviškas siaubas neišgaruoja akimirksniu.
- Jų baimė kyla ne dėl dieviškojo teismo, o dėl to, kad pažeistų kultūrinę Mesijo sampratą – tai psichologinis dvejojimas, o ne teologinis apreiškimas.
- Jonas pabrėžia, kad jie buvo pasiųsti su įsakymais. Jų susvyravimas atspindi vidinį konfliktą tarp paklusnumo įsakymams ir baimės įžeisti potencialiai nesustabdomą Mesiją.
- Kai Jėzus išsklaido šią baimę, parodydamas savo pažeidžiamumą, jie nedelsdami jį suima. Tai atitinka psichologinį dvejojimą, o ne dievišką bauginimą.
PRIEŠTARAVIMAS 4:
„Jėzus čia tikriausiai panaudojo galią, nes anksčiau Evangelijoje niekas negalėjo jo paliesti, kol neatėjo jo valanda.“
ATSAKYMAS:
- Būtent — kol neatėjo jo valanda. O Jono 18 skyriuje ta valanda jau atėjo. Teologinė kliūtis pašalinta, todėl jokia antgamtinė apsauga nėra reikalinga ar užsimenama.
- Jėzus nebėga, nesislapsto ir neišnyksta, kaip darė anksčiau. Vietoj to jis žengia į priekį. Šis elgesio pokytis rodo, kad dieviškasis „nesuėmimo“ motyvas yra išbaigtas.
- Jei „valandos motyvas“ būtų reikalavęs antgamtinės apsaugos iki pat suėmimo akimirkos, tuomet atoveiksmis turėtų visiškai užkirsti kelią suėmimui. Tačiau taip nėra.
- Pasakojimas iš tikrųjų rodo, kaip Jėzus pašalina psichologines kliūtis, kad jie galėtų jį suimti, o ne stato antgamtines kliūtis.
PRIEŠTARAVIMAS 5:
„Petro išpuolis ir Jėzaus Malchaus išgydymas įrodo, kad toje vietoje veikė dieviškoji galia.“
ATSAKYMAS:
- Jėzaus išgydymas rodo užuojautą, o ne gynybinę galią. Tai ne barjeras, o atstatymas.
- Tai, kad Petras – neapmokytas žvejys – yra vienintelis „gynėjas“, įrodo, kad nebuvo jokios antgamtinės apsaugos. Jei būtų egzistavęs dieviškosios jėgos skydas, Petrui nebūtų reikėję mojuoti kardu.
- Petro prastas taiklumas dar labiau parodo, kad nebuvo jokios elitinės ar dieviškosios gynybos. Jei Jėzus būtų ketinęs parodyti nenugalimumą, tai būtų absurdiškai neveiksmingas pademonstravimas.
- Jėzus barė Petrą net už bandymą fiziškai gintis, o tai prieštarauja idėjai, kad pats Jėzus naudojosi antgamtine gynyba.
6-AS PRIEŠTARAVIMAS:
„Sulaikantieji nugriuvo, nes Dievas privertė juos pripažinti Jėzaus autoritetą.“
ATSAKYMAS:
- Jei Dievas verstų juos pripažinti, jie nebūtų tęsę sulaikymo – arba būtų vėl nugriuvę po antrojo pareiškimo.
- Tikrasis dieviškasis apreiškimas veda prie garbinimo arba paralyžiaus (plg. Ezechielį, Apreiškimo knygą), o ne prie greito atsigavimo ir sėkmingo suėmimo.
- Jono pasakojimo tema yra ta, kad Jėzaus tikroji tapatybė yra nesuprasta, o ne dieviškai atskleista su nenugalima jėga.
- Nukritimas atitinka prieštaringus mesianistinius lūkesčius, o ne teofaninį aiškumą.
PRIEŠTARAVIMAS 7:
„Tik dieviškas smūginis bangos poveikis paaiškina, kodėl jie nugriuvo atgal, o ne į priekį.“
ATSAKYMAS:
- Išsigandę arba instinktyviai bandydami pasitraukti, žmonės instinktyviai traukiasi atgal, dažnai prarandami pusiausvyrą. Būtent to ir reikėtų tikėtis iš staigaus vidinės baimės ir išorinės realybės susidūrimo.
- Aprašymas „jie atsitraukė ir nukrito ant žemės“ atitinka situaciją, kai grupė žmonių panikos ar netikrumo apimta žengia atgal, o ne yra nublokšta jėgos.
- Chaotiškomis nakties sąlygomis, esant deglams, ginklams ir nelygiam paviršiui, kritimas atgal dėl dvejonės ar kolektyvinio atsitraukimo yra visiškai įmanomas.
PRIEŠTARAVIMAS 8:
„Šis momentas rodo, kad Mesijas yra nenugalimas, patvirtindamas vyraujančius lūkesčius.“
ATSAKYMAS:
- Jei tai būtų tikroji prasmė, pasakojimo kulminacija turėtų būti Jėzaus triumfuojantis pasipriešinimas — tačiau kulminacija yra Jėzaus savanoriškas pasidavimas.
- Viskas šiame fragmente paneigia nenugalimumo mitą:
- Jėzus derasi dėl mokinių saugumo.
- Jėzus nešaukia angelų.
- Jėzus barė savo „asmens sargybą“.
- Jėzus aiškiai priima kančios taurę.
- Teksto kryptis nėra nukreipta į nenugalimumo įrodymą, o į klaidingų lūkesčių dėl nepažeidžiamo Mesijo paneigimą.
9-AS PRIEŠTARAVIMAS:
„Stebuklo interpretacija yra senovės tradicija, taigi ji turi būti teisinga.“
ATSAKYMAS:
- Senovės interpretacijos dažnai atspindi teologines prielaidas, o ne teksto būtinybę.
- Ankstyvieji krikščionys buvo linkę vaizduoti Jėzų išaukštintais, šlovingais žodžiais, siekdami atremti kaltinimus dėl silpnumo. Tai gali lemti epizodų pagražinimą, priskiriant jiems tariamą antgamtinę galią.
- Pats Jonas savo pasakojime nuosekliai akcentuoja nesusipratimus: minia nesupranta, vadovai nesupranta, mokiniai nesupranta — ir čia nesupranta ir suimantys.
- Psichologinis, lūkesčiais pagrįstas skaitymas labiau atitinka šį Jono motyvą.
PRIEŠTARAVIMAS 10:
„Be stebuklo šis fragmentas praranda dramatiškumą.“
ATSAKYMAS:
- Drama tampa dar stipresnė, kai kliūtys yra vidinės, o ne išorinės. Jėzus susiduria ne su fizikos dėsniais, o su pasaulio lūkesčiais dėl galios.
- Pasakojimas tampa giliu teologiniu teiginiu: Mesijas neužkerta kelio kančiai; jis į ją įžengia.
- Ši interpretacija atskleidžia Jėzaus drąsą ir sąmoningą pažeidžiamumą kur kas galingiau nei tai padarytų antgamtinis skydas.
- Kulminacija tampa ne jėgos stebuklu, o savęs atidavimo meilės stebuklu ir giliai klaidingų idėjų griovimu.
Išvada:
„Dieviškojo jėgos lauko“ interpretacija nėra būtina pagal tekstą, ji nesuderinama su Jono pasakojimo teologija, nesuderinama su Jėzaus elgesiu ir prieštarauja įvykio detalėms.
Psichologinių lūkesčių interpretacija yra kur kas nuoseklesnė, labiau atitinka kontekstą ir giliau suderinta su Jėzaus misija pakeisti pasaulio supratimą apie galią, Mesijo vaidmenį ir dieviškąjį tikslą.