Kodėl posakis „išpirka“ yra kategorijos klaida, o ne teisinis sandoris
1. Kontekstas, kurį pats Jėzus nustato
Posakis Mato evangelijoje 20:28 neatsiranda vakuume. Jis užbaigia griežtai apibrėžtą mokymą apie didybę, galią ir tarnystę. Jėzus aiškiai atmeta hierarchinį dominavimą ir iš naujo apibrėžia „didybę“ kaip nusileidimą į tarnystę:
„Kas nori tapti didis tarp jūsų, tebūnie jūsų tarnas...“
Taigi eilutė „išpirka“ yra ne doktrinos nukrypimas nuo metafizinės skolos, o etinio argumento kulminacija. Jėzus neaiškina, kaip išgelbėjimas veikia danguje; jis aiškina, kaip meilė veikia žemėje.
Atskirti frazę „atiduoti savo gyvybę kaip išpirką už daugelį“ nuo šio konteksto reiškia apversti visą Jėzaus mintį.
2. Ką iš tikrųjų iliustruoja „Išpirka“
Praktiškai Jėzus apibūdina kraštutinį tarnavimą:
- Tarnavimas ne tik skiriant laiką ar darbu
- Ne tik reputacija ar saugumu
- Bet net ir savo gyvybe, jei to reikalauja aplinkybės
Vaizdinys yra tiesus ir labai žmogiškas:
Jei išlikimas leidžia gyventi tik vienam žmogui, meilė gali pasirinkti mirti, kad galėtų gyventi kitas.
Tai ne atlygis.
Tai įsikišimas.
Jėzus nesako:
- „Aš patenkinsiu teisinį ieškinį“
- „Aš sutvarkysiu dieviškąją sąskaitą“
- „Aš prisiimsiu bausmę, kad patenkinčiau teisingumą“
Jis iš esmės sako:
Aš žengsiu į priekį, kad kiti nepultų.
Vadinti tai „išpirka“ yra metaforinė kalba, paimta iš gyvenimiškos žmonių patirties, o ne techninės kosminės buhalterijos teorijos.
3. Kodėl tai nėra atpirkimas
Atpirkimas pagal apibrėžimą reiškia pažeisto ieškinio atlyginimą, kompensavimą ar atkūrimą. Taigi pakaitinis atpirkimas reiškia:
- kreditorių (Dievą)
- skolą (nuodėmė kaip atsakomybė)
- mokėjimą (mirtis kaip valiuta)
- įsipareigojimo perkėlimą
Tačiau Jėzaus aprašytas veiksmas nieko panašaus nedaro. Žingsnis prieš budelio strėlę nėra skolos sureguliavimas. Tai žalos sugėrimas, siekiant išsaugoti kito gyvybę.
Šis skirtumas yra svarbus.
Jums nereikia būti:
- be nuodėmės
- ontologiškai pranašesniam
- metafiziškai begaliniam
kad tai padarytumėte.
Bet kuris žmogus gali pasirinkti mirti už kitą.
Būtent todėl Jėzus tai pateikia kaip pavyzdį, o ne išimtį.
4. Jono evangelija patvirtina ne atpirkimo skaitinį
Jono evangelijoje 18:8 Jėzus aiškiai stoja gelbėti savo mokinių:
„Jei ieškote manęs, tai leiskite šitiems eiti.“
Čia Jėzus daro būtent tai, ką aprašo Mato 20:28:
Jis save pastato į pavojų, kad kiti galėtų laisvai išeiti.
Jokia skola negrąžinama.
Jokia bausmė neperkeliama.
Joks kreditorius nėra patenkintas.
Jėzus taip pat sako, kad jis „neprarado nė vieno“ iš jam patikėtų žmonių, ir garsiai pareiškia:
„Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“
Tačiau net ir ši riba išnyksta, nes Jėzus myli priešus kaip draugus.
Jis žengtų į priekį už bet ką – ne todėl, kad jie verti, bet todėl, kad meilė neskaičiuoja vertingumo.
5. Pakaitinio atpirkimo moralinis prieštaravimas
Pakaitinis atpirkimas tyliai įveda moralinę hierarchiją, kuri kenkia paties Jėzaus etikai.
Jei kas nors grąžina kito skolą:
- Jis įgyja moralinį svertą
- Jis tampa egzistenciškai „didesnis“
- Jis stovi virš skolininko ir kreditoriaus
Jei skolos mokėtojas tada atsisako reikalavimo, jis netiesiogiai pranoksta kreditorių gailestingumu.
Tačiau čia tariamas kreditorius yra Dievas Tėvas.
Tai sukuria nesuderinamą įtampą:
- Arba Sūnus moraliai pranoksta Tėvą
- Arba Tėvui reikia pasitenkinimo, kad Sūnus turi pataisyti
Abu variantai skaldo dieviškąją moralinę vienybę.
Jėzus, priešingai, niekada nevaizduoja savo veiksmo kaip moraliai pranokstančio Tėvą.
Jis jį įvaizdina kaip Tėvo apreiškimą.
6. Kodėl atpirkimas negali būti tarnystė
Tarnystė, kaip ją apibrėžia Jėzus, yra savęs ištuštinimas be svertų.
Tačiau atpirkimas reikalauja, kad būtų:
- Galia
- Pakankamumas
- Gebėjimas padengti kitų trūkumus
Tai nėra nuolankumas – tai išteklių panaudojimas.
Todėl pakaitinis atpirkimas negali reikšti „tapimo žemiausiu“, nes tam reikia būti vieninteliu, galinčiu mokėti.
Jėzaus vizija yra priešinga:
Gyvenimas, taip pilnai skirtas kitiems, kad nebereikalauja savo paties išsaugojimo.
Tai nėra teisinis pakeitimas.
Tai meilė be skaičiavimo.
7. Galutinė išvada
Mato 20:28 nemoko:
- Baudžiamojo pakeitimo kitu
- Dievo teisinio pasitenkinimo
- Dieviškos skolos mokėjimo
Jis moko:
- Radikalaus tarnavimo
- Savanoriško savęs atidengimo žalai
- Meilės, kuri įsikiša nepretenduojant į pranašumą
Jėzus „neatperka“ gyvybių. Jis atiduoda savo gyvybę – vėl ir vėl – kai tik tai padarydamas pasigaili kito.
Šiam aktui nereikia dieviškumo. Jis atskleidžia, kaip dieviškumas atrodo, kai jis išreiškiamas kaip meilė.
Ir būtent todėl Pakaitinio Atpirkimo sistema, kad ir kokia istoriškai įtakinga ji būtų, neteisingai interpretuoja tekstą, etiką paversdama mechanizmu, o gyvenimą – apskaitos knyga.