Nuolatiniai skaitytojų sunkumai, su kuriais jie susiduria skaitydami sunkiausius Jėzaus posakius, kyla dėl iš esmės neteisingo Jėzaus tapatybės suvokimo kalbos atžvilgiu. Jis beveik visada traktuojamas kaip išminčius, kalbantis aforizmais, metaforomis ir įtaigiais moraliniais vaizdiniais, kai Evangelijose jis pirmiausia pristatomas kaip įstatymų leidėjas. Išmintingas mokytojas pateikia apmąstymus, skirtus paskatinti mąstyti; įstatymų leidėjas pateikia teiginius, kurie priskiria atsakomybę ir įtvirtina vertinimą. Šis skirtumas yra svarbus, nes aforizmai apibūdina tendencijas, o įstatymas nustato sąlygas. Trumpi, griežti Jėzaus posakiai, ypač tie, kurie pateikiami be paaiškinimo, ne tiek skatina interpretaciją, kiek riboja atsakomybę. Kai Jėzus sako: „Bet aš jums sakau“, jis netobulina galiojančio įstatymo, o pakeičia jo vertinimo centrą savimi. Jis ne tik komentuoja realybę; jis ją konstruoja. Žvelgiant iš šios perspektyvos, būtų keista, jei galutinis įstatymų leidėjas kalbėtų daugiausia poetinėmis bendrybėmis. Jo kalba dažnai būna suspausta, nes įstatymas ne ginčijasi, o skelbia.
Štai kodėl tokius posakius kaip „visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo žus“ ir „kur lavonas, ten renkasi maitvanagiai“ reikia skaityti kartu ir teisiškai. Tai nėra palyginimai, reikalaujantys simbolinio iššifravimo, patarlės, apibūdinančios, kas paprastai nutinka, ar idiomos, skirtos sušvelninti prasmę. Tai maksimos: trumpos formuluotės, apibrėžiančios, kaip paskirstoma kaltė, protestas ir teismas. Kardo maksima nustato turto konfiskavimą: kai asmuo sukelia mirtiną grėsmę, jo mirtis jokiomis priemonėmis neiškelia jokios bylos. Lavono maksima nustato nepersekiojimą: kai ištinka mirtis, maitėdos nebėra persekiojamos. Abiem atvejais įstatymas nukreipia dėmesį nuo naikintojo ir grįžta prie ankstesnio pasirinkimo, dėl kurio naikinimas tapo teisiškai nereikšmingas. Maitvanagiai nėra moraliniai veikėjai; jie yra respondentai. Teismai neteisia mitvanagių. Teismai tiktai klausia, kodėl kūnas virto maita.
Ši logika tiesiogiai prieštarauja vienam iš giliausių krikščioniškos vaizduotės iškraipymų: Dangun žengimo (ang. Rapture) teologijai. Idėja, kad istoriją pertrauks dramatiškas tikinčiųjų iškėlimas lauk ir smurtinis dieviškas priešų valymas, neturi tvirto pagrindo Evangelijose, tačiau pasirodė esanti svaiginanti idėja. Jos patrauklumas slypi ne Šventajame Rašte, o psichologijoje. Ji leidžia žmonėms repetuoti teismą, tuo pačiu atleidžiant save nuo įstatymo. Ji perkelia atsakomybę nuo žmogiškų pasirinkimų į dievišką reginį. Pavojingiausia, kad ji moko tikinčiuosius gyventi mūšio lauko mentalinėje erdvėje, įsivaizduojant save kaip žiūrovus, o ne dalyvius. Jėzaus eschatologinė kalba negailestingai griauna šią fantaziją. Jo perspėjimai yra ne apie stebuklingo pabėgimo praleidimą, o apie subjektyvų savęs klaidingą suvokimą – apie gyvenimą taip, tarsi išgelbėjimas ateitų per sunaikinimą.
Istorija pateikia blaivų pavyzdį, kaip tai veikia. Pirmojo amžiaus Jeruzalė buvo persmelkta dieviškojo įsikišimo laukimo. Didėjant Romos spaudimui, viltis stiprėjo, o ne silpnėjo. Tai yra nuolatinis kovotojo mesianizmo modelis: blogėjančios sąlygos nesukelia atgailos, o eskaluoja padėtį. Jeruzalės žlugimas sukrėtė senovės pasaulį būtent todėl, kad susiję žmonės buvo įsitikinę, jog Dievas turi įsikišti jų labui. Vis dėlto miestas griuvo, šventykla sudegė, o gatvės buvo užpildytos lavonais. Daugeliui stebėtojų tai atrodė kaip dieviškas apleidimas. Kiekvienam, kas atidžiai klausėsi Jėzaus, tai buvo įstatymo vykdymas. Roma nebuvo teisiama, nes buvo tik maitvanagis. Imperijos minta ten, kur atsiranda lavonai. Įstatymas nekaltina maitėdų; jis klausia, kaip tauta pasirinko tapti lavonais. Jeruzalė tapo lavonu dvasine prasme dar prieš tai, kai buvo fiziškai nužudyta, taigi kristologiniu požiūriu romėnai buvo ne žudikai, o maitvanagiai.
Čia viska lemia lavonų maksima. „Kur lavonas, ten ir maitvanagiai“ nereiškia, kad sunaikinimas neišvengiamas ar moraliai neutralus. Tai reiškia, kad kai tauta pasirenka mirtį kaip išsigelbėjimo būdą – kai ji kolektyviai paima kardą, kai maištas tampa jų teologija – atėjus sunaikinimui, daugiau klausimų nekyla. Atsakomybė čia yra svarbiausias dalykas. Įstatymas neatleidžia neteisybės; jis nustato atskaitomybę. Ta pati logika taikoma, nesvarbu, ar maitvanagiai yra Romos legionai, senovės imperijos, ar bet kuri vėlesnė jėga, kuri minta karingų vilčių sukeltu chaosu. Maksima neneigia, kad kenčia nekalti žmonės; ji paaiškina, kodėl kančia tampa teisinio tyrimo objektu tik tada, kai kalavijo buvo atsisakyta. Nekaltos aukos kelia teisinio tyrimo klausimus būtent todėl, kad jos nepasirinko mirties. Lavonai – ne.
Šis teisinis aiškumas išsprendžia akivaizdžią įtampą tarp dviejų Evangelijos kontekstų, kuriuose pasirodo šis posakis. Luko evangelijoje užrašytoje kalboje Jėzui užduotas klausimas yra aiškiai susijęs su vieta: „Kur, Viešpatie?“ Jėzus atsisako atsakyti geografiškai. Jis nerodo į lovas, malūnus ar laukus, nors tai yra ką tik paminėti vaizdiniai. Vietoj to, jis atsako remdamasis maksima, nes aptariamas „kurioje vietoje“ nėra išorinė vieta. Objektyviai suporuoti asmenys yra neatskiriami – tas pats darbas, tas pats statusas, ta pati aplinka. Skirtumo negalima rasti šiose objektyviose aplinkybėse. Jis slypi vidinėje orientacijoje. Vienas mintyse gyvena mūšio lauke, repetuodamas dieviškąjį smurtą, laikydamas įsivaizduojamą kardą, laukdamas išteisinimo per sunaikinimą. Kitas – ne. Kai vienas yra „paimamas“, tai nėra perkėlimas į saugią vietą, o perkėlimas į lavoną. Kai mokiniai klausia, kur tai įvyksta, Jėzus atsako: visur, kur žmonės jau pasirinko mirtį kaip savo horizontą.
Ta pati logika vadovaujasi ir įspėjimu apie netikrus mesijus Mato evangelijoje. Problema su netikrais mesijais pirmiausia yra ne doktrinos klaida ar nepavykusios prognozės. Tai jų vienodas santykis su smurtu. Niekada nėra vieno netikro mesijo, o daug, o riba, skirianti juos nuo tikrojo, yra jų kvietimas į mūšio lauką. Maištams reikalingas slaptumas; sukilimai klesti vidiniuose kambariuose ir paslėptose vietose. Jėzus visiškai atmeta slaptumą. Jo atėjimas nėra tarsi vertikalus žaibo smūgis – trumpas, smurtinis ir lokalizuotas – bet kaip horizontali saulėtekio šviesa, plati ir ilgalaikė, viską padaranti matomą. Skaidrumas nesuderinamas su maištu. Štai kodėl tik Jėzus gali būti kvalifikuojamas būti Mesiju: tik jis vienas draudžia kardą. Tai daro ne todėl, kad neigia teismą, bet todėl, kad supranta įstatymą.
Viso to pasekmė yra sunki ir neišvengiama. Jėzaus eschatologija yra ne įstatymo nutraukimas, o visiškas jo atskleidimas. Tie, kurie įsivaizduoja nugalintį Mesiją, atvykstantį sunaikinti jų priešų, iš tikrųjų kartoja tą pačią poziciją, kuri teisiškai paverčia jų pačių sunaikinimą teisiškai nereikšmingu. Nusivylimas, laukiantis tokių lūkesčių, kils ne dėl Dievo nebuvimo, o dėl Dievo ištikimybės įstatymui, apie kurį Jėzus jau kalbėjo. Įstatymas galioja. Kardo griebimasis vis dar panaikina teisinę gynybą. Lavonai vis dar vilioja maitvanagius. Ir nebus pareikštas joks kaltinimas tiems, kurie minta ten, kur pasirinkta mirtis.
Jėzus taip kalba ne tam, kad gąsdintų, o tam, kad įspėtų. Įstatymas negailestingas tik tiems, kurie atsisako jo klausytis. Jo žodžiai atitraukia fantaziją, kad dieviškas smurtas išgelbės tuos, kurie jį puoselėja. Vietoj to, jie tvirtina, kad išgelbėjimas slypi būtent atsisakyme tapti tokiu žmogumi – ar tokiais žmonėmis – kurių sunaikinimas nesukelia jokių prieštaravimų iš Dangaus.