Kiekviena teologija turi atsakyti į esminį klausimą: kai Šventajame Rašte sakoma: „Dievas tarė“, kieno balsą mes iš tikrųjų girdime? Ar tai Tėvas, kalbantis tiesiogiai? Ar tai Sūnus? O gal pats apreiškimas naudoja literatūrinę formą, per kurią perteikiama dieviškoji tiesa?
Šis klausimas yra daugiau nei kalbos klausimas. Jis lemia, kaip suprantame visą apreiškimo dramą. Jei manysime, kad kiekvienas dieviškas teiginys yra tiesioginis Tėvo kalbėjimo būdo perrašymas, daugelį ištraukų sunku suderinti su Dievu, kurį apreiškia Jėzus. Tačiau jei pats apreiškimas turi pedagoginę struktūrą, šios tariamos įtampos pradeda išsisklaidyti į darnią visumą.
Šis pasiūlymas remiasi trijų elementų, dalyvaujančių apreiškime, skirtumu.
Pirmasis yra Tėvas, vienas tikrasis Dievas, visko, kas egzistuoja, Kūrėjas. Tėvas yra visos būties, viso gyvenimo ir visokios meilės šaltinis. Niekas negali padidinti Jo tobulumo ir niekas negali jo sumažinti. Jis neieško garbinimo, nes Jam ko nors trūksta, ir Jo meilė nesvyruoja pagal žmogaus paklusnumą. Kaip tėvas palyginime apie sūnų palaidūną, Jis išlieka neišsenkančiu gyvybės ir meilės šaltiniu visai savo kūrinijai.
Antrasis yra Logos, Dievo Sūnus. Tėvo patikėtas kūrinijos valdžia, Logos tampa istorijos apreiškėju, auklėtoju ir valdytoju. Jo misija yra ne tik atskleisti Tėvą, bet ir vesti žmoniją pas Jį. Kiekviena sandora, kiekvienas pranašas, kiekvienas įsakymas, kiekvienas įspėjimas ir kiekvienas pažadas tarnauja šiai edukacinei misijai.
Trečiasis elementas yra ne kita dieviška būtybė, o kitas apreiškimo būdas. Tai pedagoginis vaidmuo, per kurį apreiškimas paprastai kalba. Šį vaidmenį galima apibūdinti kaip pedagoginį apreiškimo Dievą – ne kitą Dievą šalia Tėvo ar Logos, o dramatišką vaidmenį, per kurį Logos kreipiasi į žmoniją.
Šio vaidmens niekada nereikėtų painioti su autoriumi. Kiekviena drama išskiria autorių, aktorių ir personažą. Apreiškimas nesiskiria. Tėvas išlieka galutine realybe, į kurią nurodo apreiškimas. Logos yra autorius ir auklėtojas, kuris vadovauja dramai. Apreiškimo pedagoginis Dievas yra vaidmuo, per kurį ši drama atsiskleidžia žmonijai.
Šio skirtumo nereikėtų suprasti kaip apgaulės. Jis panašus į edukacines istorijas, kuriomis mylintys tėvai veda savo vaikus.
Tėvai gali pasakyti mažam vaikui: „Kalėdų Senelis apdovanoja gerai besielgiančius vaikus“. Tėvai nebando manipuliuoti vaiku savanaudiškais tikslais ir neapsimeta, kad meilė priklauso nuo tobulo elgesio. Giliausias tėvų troškimas yra tiesiog mylėti vaiką. Tačiau jie taip pat supranta, kad vaikai bręsta per atsakomybę, drausmę ir moralinį formavimąsi. Todėl Kalėdų Senelio figūra tampa edukaciniu vaidmeniu istorijoje, kuri moko tiesų, atitinkančių vaiko raidos etapą.
Atėjus Kalėdoms, dovanos galiausiai įteikiamos dėl tėvų meilės, o ne dėl to, kad vaikas pasiekė tobulumą. Todėl edukacinė istorija ir tėvų besąlyginė meilė nėra priešingybės. Jos priklauso skirtingiems tos pačios realybės lygmenims.
Apreiškimas gali būti suprantamas panašiai.
Logos labiausiai trokšta, kad žmonija pažintų, gerbtų ir mylėtų Tėvą. Norėdamas tai pasiekti, Jis pasitelkia pedagoginį vaidmenį, per kurį paprastai kalba apreiškimas. Šis vaidmuo įsako, įspėja, teisia, klausia, žada, apdovanoja ir drausmina. Jis žadina pagarbą, atsakomybę ir moralinį rimtumą. Jis moko žmoniją, kaip augti arti Tėvo.
Todėl pedagoginio vaidmens nereikėtų painioti su paties Tėvo asmeniniu nusiteikimu. Jo taip pat nereikėtų tiesiog tapatinti su įsikūnijusio Logos asmeniniu elgesiu. Tai yra ugdymui skirtas balsas, per kurį Logos vadovauja žmonijos formavimui.
Įsikūnijimas žymi esminį šios dramos lūžio tašką.
Pirmą kartą pats Autorius žengia į savo sceną – ne kaip Tėvas, o kaip Logos, kuris nuo pat pradžių vedė visą apreiškimo dramą. Žmonija dabar susiduria ne tik su pedagoginiu vaidmeniu, bet ir su Tuo, kuris visą laiką per ją kalbėjo.
Tai paaiškina vieną iš įspūdingiausių Evangelijų bruožų.
Jėzus neabejotinai tęsia apreiškimo darbą. Jis perspėja, bara ir, kai reikia, kalba apie teismą. Tačiau Jo asmeninis elgesys nuolat atskleidžia kai ką gilesnio. Jis tarnauja, o ne dominuoja. Jis atleidžia, o ne keršija. Jis plauna savo mokinių kojas. Jis meldžiasi už savo budelius. Jis priima nusidėjėlius, kol jie dar nepasitaisė. Jo gyvenimas atskleidžia besąlyginę, save dovanojančią ir visiškai laisvą nuo rūpesčio dėl savo paties statuso meilę.
Nors Jėzus kartais kalba per pedagoginį vaidmenį – pavyzdžiui, pranašiškuose įspėjimuose ar paskutiniojo teismo palyginimuose – Jo paties asmuo vis labiau leidžia žmonijai pažvelgti į Tą, kuris slypi už šio vaidmens. Švietimo priemonės išlieka, tačiau asmeninis Logos charakteris per jas vis aiškiau šviečia.
Kai Jėzus pareiškia: „Kas matė mane, matė Tėvą“, šis teiginys įgauna gilią reikšmę. Žmonija nebesusiduria tik su dramatišku vaidmeniu, kuris vadovavo apreiškimui per visą istoriją. Per įsikūnijusį Logos žmonija pradeda suvokti tikrovę, į kurią tas vaidmuo visada buvo nukreiptas. Tėvas matomas ne kaip monarchas, reikalaujantis garbės dėl savęs paties, bet kaip neišsenkantis gyvenimo šaltinis, kurio meilė visada slypi už visos apreiškimo dramos.
Šis supratimas nesumenkina Šventojo Rašto autoriteto. Priešingai, jis paaiškina jo nepaprastą turtingumą. Įsakymai, teismai, sandoros, pranašiškos vizijos, pasakojimai ir palyginimai – visa tai tampa vienos edukacinės dramos, kurią vadovauja Logos, dalimis. Jų tikslas – ne tik suteikti informacijos apie Dievą, bet ir suformuoti žmoniją bendrystėje su Juo.
Tai veda prie paprasto hermeneutinio principo.
Prieš klausdami, ką ištrauka sako apie Dievą, pirmiausia turėtume paklausti, kokį pedagoginį vaidmenį Logos pasirinko kalbėti. Tik atpažinę šį vaidmenį galime pradėti suprasti tikrovę, į kurią jis nurodo.
Pedagoginis vaidmuo niekada neegzistuoja dėl savęs paties. Visas jo tikslas – vesti žmoniją į bendrystę su Tėvu. Kiekvienas įsakymas, kiekvienas įspėjimas, kiekvienas pažadas, kiekvienas teismas ir kiekviena paguoda tarnauja tam didesniam tikslui.
Taigi galutinis apreiškimo tikslas yra ne tik teisingas žinojimas apie Dievą. Tai dalyvavimas paties Tėvo gyvenime. Pedagoginis vaidmuo išlieka nepakeičiama priemone, kuria Logos auklėja žmoniją, kol galiausiai bus galima pamatyti už šio vaidmens slypinčią realybę.