Įvadas: problema, kurią atsisakome priimti
Dominuojantis Jono 9 ir Jono 11 skyrių aiškinimas – ironiška, bet jį palaiko didelė dalis pagrindinės krikščionybės ir jos kritikai ateistai – remiasi viena prielaida: instrumentalizmu. Pagal šį požiūrį aklumas ir mirtis yra leidžiami, pratęsiami ar netgi suplanuoti, kad Dievas vėliau galėtų parodyti galią arba užsitikrinti šlovę. Žmogus turi būti aklas dešimtmečius, kad vieną dieną taptų ženklu. Lozorius turi irti kelias dienas, kad joks skeptikas negalėtų paneigti stebuklo.
Šis aiškinimas yra moraliai nerimą keliantis, teksto požiūriu trapus ir teologiškai žalingas. Dar blogiau, jis perkelia svorio centrą nuo paties Jėzaus į reginį. Jis sukuria Dievą, kuris valdo kančią siekdamas efekto – o paskui, regis, nustemba, kai kritikai kaltina tą Dievą žiaurumu.
Šis rašinys atmeta instrumentalizmą visomis jo formomis: grubų, rafinuotą ir subtilų. Vietoj to, jis teigia, kad Jono evangelijoje tikėjimas pateikiamas ne kaip pasitikėjimas dieviška apsauga nuo kančios, o kaip pasitikėjimas trapiu Mesiju, kurio misija apima mirtį ir kurio šlovė apreiškiama ne per reginį, o per atkuriamąją užuojautą. Tai, kas atrodo kaip delsimas, nėra pedagoginė manipuliacija. Tai, kas atrodo kaip tikėjimo nesėkmė, dažnai yra klaidingo tikėjimo žlugimas. O tai, kas atrodo kaip stebuklas, giliausiu lygmeniu yra pačios realybės atkūrimas.
1. Netikra instrumentinių paaiškinimų paguoda
Instrumentalistai dažniausiai apeliuoja į du Jono teiginius:
Jono 9:3: „kad jame būtų apreikšti Dievo darbai“
Jono 11:4: „ši liga neveda į mirtį... ji skirta Dievo šlovei“
Šios frazės dažniausiai skaitomos kaip priežastinės: kančia įvyko tam, kad Dievas vėliau galėtų veikti. Tačiau gramatika to nereikalauja, o pasakojimas to nepatvirtina. Šie teiginiai nurodo, kur pasireikš Dievo atkuriamasis darbas, o ne kodėl kančia buvo sukelta ar užsitęsė.
Kai daroma prielaida apie instrumentalizmą, moralinė žala yra tiesioginė. Kančia tampa priemone. Delsimas tampa strategija. Užuojauta tampa sąlygine. Remiantis šia prielaida, ateistų prieštaravimai praktiškai patys savaime rašosi – ir suprantama. Tačiau šie prieštaravimai nukreipti ne į Jėzų, koks jis pasirodo tekste, o į jam primestą teologinę konstrukciją.
2. Tikėjimas, kuris tiki – ir vis tiek žlunga
Dažnas instrumentalizmo gynimas teigia, kad Jono 11 skyriaus žmonės jau turėjo pakankamai tikėjimo. Juk Marta ir Marija sako: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“ Ar tai neparodo tikėjimo Jėzaus galia?
Taip, bet tai taip pat atskleidžia to tikėjimo ribas.
Šis tikėjimas yra nuoširdus, bet nepilnas. Jis daro prielaidą:
kad Jėzaus buvimas garantuoja prevenciją,
kad meilė užtikrina apsaugą nuo katastrofos,
kad dieviškasis veiksmas turi įvykti prieš mirtį, o ne per ją.
Tai yra apsauginis Mesijo tikėjimas. Jis giliai pasitiki Jėzumi, bet lūkesčių, kuriuos formuoja artumas, santykiai ir laikas, rėmuose. Jis panašus į Nazareto tikėjimą sinoptiniuose evangelijose: „Daryk čia tai, ką girdėjome darius kitur.“ Jis taip pat panašus į fatalizmą tų Jeruzalės šventyklos gynėjų, kurie tikėjo, kad Dievas įsikiš paskutinę akimirką, kad išgelbėtų šventyklą, teologiją. Kiekvienu atveju tikėjimas susipina su teisėmis ir numatymu.
Priešingai, šimtininko tikėjimas yra ryškus būtent todėl, kad visa tai atmeta. Jis nesiremia buvimu, privilegija, etnine kilme ar laiku. Jis neprašo Jėzaus ateiti. Jis neprisiima pasekmių. Jo nuolankumas išlaisvina jo tikėjimą iš kontrolės.
Seserų kartojamas raudojimas – „Jei būtumėte čia buvę“ – nėra tikėjimo viršūnė, o dar nepasikeitusio tikėjimo įrodymas. Tai tikėjimas, kuris vis dar negali įsivaizduoti Mesijo, kuris leidžia mirčiai įvykti.
3. Trūkstamas pilno tikėjimo ingredientas: trapus Mesijas
Problemos esmė slypi teologiniame praleidime. Tikrasis tikėjimas turi apimti ne tik pasitikėjimą dieviškąja galia, bet ir trapaus Mesijo – to, kuris gali kentėti, būti suimtas ir mirti nesipriešindamas – priėmimą.
Jei pats Mesijas susiduria su fizine mirtimi, tai jo draugai taip pat neturėtų laikyti to netikėjimo nesėkme, kai jie susiduria su mirtimi. Tikėjimas, reikalaujantis nuolatinio gelbėjimo, nesuderinamas su artėjančiu kryžiumi.
Štai kodėl Jėzus nepeikia Martos doktrinos apie būsimą prisikėlimą, bet ir nelaiko jos pakankama. Teisinga teologija dar nėra brandus tikėjimas. Tikėjimas turi išgyventi netekties patirtį, nenugriūdamas nei į neigimą, nei į kaltinimą.
4. Delsimas vykti iš karo: kodėl klausimas „kodėl Jėzus laukė“ neturi atsakymo
Evangelistas pasakoja, kad Jėzus pasiliko dar dvi dienas, išgirdęs apie Lozoriaus ligą. Jis nepasako, kodėl.
Ši tyla nėra kvietimas spėlionėms; tai riba. Bet koks teiginys, kad Jėzus laukė, norėdamas sukurti tam tikrą psichologinį, pedagoginį ar naratyvinį efektą, vėl įveda instrumentalizmą pro užpakalines duris.
Net ir rafinuoti paaiškinimai, tokie kaip „Jėzus laukė, kol žlugo žmonių lūkesčiai“, lieka instrumentiniai. Jie daro prielaidą, kad Dievas turi manipuliuoti laiku, kad viskas būtų gerai. Tačiau Jono Jėzus neveikia pagal tokius apribojimus. Kad ir ką jis darytų, tai jau yra teisinga. Kai tik jis daro, tai jau yra tinkama.
Vėlesnis Jėzaus pasakymas – „Džiaugiuosi, kad ten nebuvau“ – geriausiai suprantamas ne kaip išankstinio planavimo įrodymas, o kaip retroaktyvus pripažinimas. Jis atranda prasmę tame, kas jau įvyko. Jis džiaugiasi ne todėl, kad mirtis buvo naudinga, bet todėl, kad dabar tai gali pasitarnauti mokinių ugdymo labui. Džiaugsmas tinka pripažinimui; jis netinka orkestravimui.
5. Marija prisimenama prieš jai veikiant: tikėjimas vystosi per mirtį
Jono 11:2 Marija pristatoma nurodant veiksmą, kuris dar neįvyko: jos Jėzaus patepimą kitame skyriuje. Šis laiko poslinkis dažnai atmetamas kaip literatūrinis patogumas. Tačiau jos teologinė funkcija yra gilesnė.
Jono 12 skyriuje Marija patepa Jėzų ne triumfui, o laidotuvėms. Jėzus neperinterpretuoja jos veiksmo; jis tik atskleidžia jos pačios ketinimą. Ji priėmė Mesijo mirties galimybę – ir prasmę. Ji nereikalauja gelbėjimo. Ji ruošiasi netekčiai be nevilties.
Iš anksto atpažindamas Mariją, evangelistas leidžia skaitytojui pamatyti tikėjimą judesyje. Moteris, kuri kartą pasakė: „Jei būtum čia buvusi“, tampa moterimi, kuri gali susitaikyti su tuo, kad pats Mesijas mirs. Lozoriaus įvykis nesustiprina jos stebuklų lūkesčių; jis brandina jos supratimą apie mirtį.
6. Ko mokiniai turėtų išmokti
Jėzus sako savo mokiniams, kad Lozoriaus mirtis pasitarnaus jų tikėjimui. Bet tikėjimas kuo?
Ne reginiu. Ne dieviškuoju veiksmingumu. Net ne prisikėlimu kaip abstrakčia doktrina.
Jie turi išmokti, kad mirtis neneigia misijos. Kad negrįžtamas praradimas nereiškia apleidimo. Kad tai, ką jie netrukus išvys pačiame Jėzuje – suėmimas, pažeminimas, egzekucija – nebus istorijos pabaiga.
Abejotina, ar jie iš tikrųjų išmoksta šią pamoką tą akimirką. Evangelijos leidžia manyti, kad jie jos iki galo nesuvokia iki vėliau. Tačiau tai neneigia reikšmės mokymui. Kai kurias tiesas galima suprasti tik po to, kai jos yra išgyvenamos.
7. Šlovė, atkūrimas ir užuojauta
Evangelijoje pagal Joną šlovė nėra fejerverkai. Tai realybės atitaisymas.
Jėzus neverkia, nes Lozorius mirė galutine prasme. Jis verkia, nes žmonės, kuriuos jis myli, patiria mirtį kaip galutinę. Jo užuojautą sukelia ne pralaimėjimas, o bendras sielvartas. Dievas nepatiria mirties kaip netekties, bet jis patiria žmogišką sielvartą kaip skausmą.
Tai labai svarbu. Tai reiškia, kad Dievas ne visada užkerta kelią kančioms, bet jis niekada neapleidžia tų, kurie kenčia. Net ir tada, kai tikėjimas žlunga, užuojauta išlieka aktyvi. Dievas gali veikti ne todėl, kad to reikalavo tikėjimas, bet todėl, kad jį skatino meilė.
8. Dviejų rūšių tikėjimas
Apsauginis Mesijo tikėjimas klausia:
„Kodėl tu to nesustabdei?“
Silpnas Mesijo tikėjimas klausia:
„Ar tu esi su mumis kančioje?“
Pirmasis ieško izoliacijos.
Antrasis ieško artumo.
Pirmasis palūžta prie kryžiaus.
Antrasis tai išgyvena.
Išvada: ko galiausiai moko Lozoriaus istorija
Lozoriaus prikėlimas nėra pažadas, kad tikintieji išvengs mirties. Tai apreiškimas, kad mirtis neturi galutinės valdžios. Tai nemoko, kad Dievas įsikiša pagal grafiką. Tai moko, kad laikas neapibrėžia ištikimybės.
Kančia nėra surežisuota šlovei. Delsimas nėra dieviška strategija. Tikėjimas nėra pasitikėjimas išgelbėjimu. Šlovė yra atkūrimas, o ne spektaklis. Ir užuojauta nelaukia, kol tikėjimas taps tobulas.
Galiausiai Jono evangelija nekviečia mūsų žavėtis galingu Mesiju, kuris užkerta kelią kančioms. Jis ragina mus pasitikėti trapiu Mesiju, kuris į jį įžengs – ir kuris vieną dieną be teatrališkumo sutvarkys visą realybę.