Vienas iš labiausiai pastebimų Jėzaus mokymo bruožų yra tai, kad jis nuolat apverčia įprastą žmogaus samprotavimą. Jo posakiai ne tik stebina, bet ir atrodo, kad jie prieštarauja pačiai logikai, kuria žmonės natūraliai gyvena. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras. Kas nusižemins, tas bus išaukštintas. Paskutiniai bus pirmi. Kviečio grūdas turi nukristi į žemę ir mirti, kad galėtų duoti vaisių. Tai nėra pavieniai aforizmai, išsibarstę po Evangelijas. Kartu jie atskleidžia vieną pagrindinį principą – įstatymą, valdantį Dievo Karalystę. Tai yra dieviškojo paradokso dėsnis.
Žmonės instinktyviai ieško tiesioginio kelio. Jei norime išsaugoti gyvybę, mes ją saugome. Jei trokštame sėkmės, mes jos siekiame. Jei siekiame saugumo, mes jį kaupiame. Mes manome, kad trumpiausias kelias į bet kokį gėrį yra tas, kuris veda tiesiai į jį. Tačiau Jėzus nuolat moko priešingai. Pasak Jo, kelias į Dievo pažadus eina per tai, kas, atrodo, paneigia tuos pačius pažadus. Durys į gyvenimą randamos ne vengiant mirties, o pereinant per ją. Kelias į didybę yra ne savęs išaukštinimas, o nuolankumas. Kelias į gausą prasideda nuo pasidavimo.
Šis principas aukščiausią išraišką pasiekia pačiame Jėzuje. Jo paties gyvenimas ne tik iliustruoja Jo mokymą; jis jį įkūnija. Jėzus neįveikė mirties jos išvengdamas. Jis įveikė mirtį ją visiškai priimdamas. Jis nesustojo ties kančios slenksčiu. Jis visiškai įžengė į nukryžiavimą, palaidojimą ir mirtį. Tik tada Jis atsistojo tobuloje realybėje, kur mirčiai nebuvo vietos. Paradoksas stulbinantis: norėdamas gyventi amžinai, Jis pirmiausia priėmė visišką mirtį. Kad galėtų atsistoti realybėje, kurioje mirties niekada nėra, Jis pirmiausia perėjo per realybę, kurioje mirtis atrodė neišvengiama.
Šis modelis paaiškina, kodėl Jėzus galėjo pasakyti savo mokiniams, kad kas praranda savo gyvybę, tas ją atras. Jis nepateikė poetinio perdėjimo. Jis apibūdino pačią Dievo darbo struktūrą. Akivaizdi priešingybė nėra kliūtis pažadui. Tai kelias link jo.
Tas pats dėsnis tyliai valdo maldą.
Kai pirmą kartą pradedame melstis, dažnai tai darome, nes tikimės ką nors gauti. Mes prašome, nes mums trūksta. Mes ieškome, nes nerandame. Tame nėra nieko blogo. Iš tiesų, pats Jėzus mums sako prašyti, ieškoti ir belsti. Tačiau jei malda lieka tik bandymu gauti norimus rezultatus, ji dar neperžengė paradokso ribos.
Paradoksas atsiranda, kai išnyksta kiekviena matoma priežastis tikėtis sėkmės.
Kai liga lieka.
Kai netekties negalima atitaisyti.
Kai kiekvienas praktinis skaičiavimas sako: „Ši malda nieko negali pakeisti.“
Būtent tada, sako Jėzus, toliau melskitės.
Kodėl?
Nes tai yra akimirka, kai malda nustoja būti strategija ir tampa tikėjimu.
Kaip gyvenimas atrandamas tik po to, kai susitaikoma su jo praradimu, malda pasiekia savo tikrąjį tikslą tik po to, kai nustoja funkcionuoti kaip technika rezultatams gauti. Žmogus, kuris meldžiasi tik tikėdamasis sėkmės, dar neperžengė slenksčio. Tačiau tas, kuris toliau meldžiasi po to, kai visi matomi lūkesčiai išnyksta, įžengė į patį paradoksą.
Atkreipkite dėmesį, kaip glaudžiai šie du mokymai vienas kitą atspindi.
Norint išgelbėti gyvybę, pirmiausia reikia jos atsisakyti.
Norint atrasti tikrąją maldos prasmę, pirmiausia reikia atsisakyti lūkesčio, kad malda egzistuoja tam, kad kontroliuotų rezultatus.
Abiem atvejais kažkas miršta pirmiausia.
Vienu atveju tai pats gyvenimas.
Kitu atveju tai kontrolė.
Tik tada gali atsirasti kažkas didingesnio.
Tai būdinga ne tik maldai ar kryžiui. Tas pats modelis matomas visoje Evangelijoje. Grūdas turi mirti, kol duoda vaisių. Tarnas tampa didžiausias. Nuolankieji išaukštinami. Vėl ir vėl Dievas neapleidžia to, kas atrodo kaip nesėkmė. Jis ją perkeičia iš vidaus. Tarnaujamas pralaimėjimas niekada nėra istorijos pabaiga. Tai yra vartai, pro kuriuos ateina pažadas.
Galbūt todėl tiek daug žmonių suklumpa dėl Jėzaus mokymo. Žmogiškoji išmintis visada stengiasi išvengti paradokso. Ieškome metodų, formulių, garantijų ir technikų. Norime trumpesnių kelių, kaip išvengti kančios, trumpesnių kelių, kaip išvengti laukimo, trumpesnių kelių, kaip išvengti pasidavimo. Net religija gali tapti dar vienu bandymu užvaldyti realybę. Tačiau Dievo karalystė atsisako veikti skaičiavimais. Ji nuolat veda mus per situacijas, kai skaičiavimas miršta ir lieka tik pasitikėjimas.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, įsakymas „visada melskitės ir niekada nepraraskite širdies“ priklauso tam pačiam įstatymui, kaip ir „kas praranda savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras“. Tai nėra du nesusiję mokymai. Jie išreiškia vieną ir tą patį dieviškąjį principą. Jėzus neprašo savo pasekėjų atkakliai siekti, nes pakartotinė malda galiausiai įtikina Dievą. Jis prašo jų likti ištikimiems, kol bus atsisakyta visų lūkesčių kontroliuoti realybę. Paradoksas yra vartai. Tikėjimas prasideda ten, kur baigiasi skaičiavimas.
Tai gali būti giliausia priežastis, kodėl Dievo Karalystė taip dažnai atrodo kvaila pasaulio išminčiai. Pasaulis ieško tiesių kelių. Dievas nuolat renkasi netiesioginius. Pasaulis vengia tariamo pralaimėjimo. Dievas tariamą pralaimėjimą paverčia pergale. Pasaulis kabinasi į gyvenimą. Dievas apreiškia gyvenimą po mirties. Pasaulis meldžiasi, kad gautų. Dievas moko mus melstis tol, kol gaujimas nebebus tikslas.
Taigi, dieviškojo paradokso dėsnis nėra paslaptingų posakių rinkinys. Tai pati Dievo Karalystės gramatika. Kai jis atpažįstamas, Jėzaus mokymai nustoja atrodyti nesusiję. Jie pradeda vienas kitą apšviesti. Kryžius paaiškina maldą. Malda paaiškina mokinystę. Mokinystė paaiškina kankinystę. Vėl ir vėl iškyla tas pats modelis:
Kelias į Dievo pažadą eina per tariamą to pažado neigimą.
Ir galbūt būtent todėl Jėzus ėjo prie kryžiaus, o ne aplink jį. Ne todėl, kad mirtis buvo tikslas, bet todėl, kad kelias į realybę, kurioje mirties nebeegzistuoja, galėjo atsiverti tik peržengus pačią mirtį. Paradoksas nebuvo išimtis iš Jo mokymo.
Tai buvo didžiausias apreiškimas.