Jis girdėjo sakant nuo vaikystės:
Tik Dievas vaikšto su debesimis.
Debesys buvo dieviškumo ženklas – paslapties, aukštybių, tyrumo, tolumo.
Jei Mesiją tikrai siųnčia Dievas, tai tikrai ir jis ateina apsuptas tokios šlovės.
Taigi vyras atitinkamai pasiruošė.
Jis kruopščiai nusiprausė, pašalindamas kiekvieną dulkių pėdsaką. Jis pasirinko drabužius, nepažeistus dėmėmis. Jis sutvarkė savo išvaizdą taip, kad niekas nebūtų ne vietoje. Net savo mintis jis stengėsi apvalyti.
Nes dieviškumo nesutinkama netvarkoje. Dievą sutinkama švaroje, aukštumoje, tolybėje nuo pasaulio purvo.
Ir vis dėlto, kai jis iškeliavo ir pagaliau iš tolo pamatė Mesiją...
Jis pamatė debesis.
Bet jie nebuvo tokie, kokių jis tikėjosi. Debesis kilo, taip, bet jis buvo tirštas, žemas, neramus.
Ne nusileidžiantis iš dangaus. Kylantis iš žemės.
Iš kojų.
Iš judėjimo.
Nuo žmonių, besistumdančių, skubančių, besistumdančių arčiau.
„Mesijas ateina su debesimis...“ – pagalvojo jis.
Ir staiga, neramiai:
Tai debesys.
Bet kokie debesys?
Dulkių.
Jis sudvejojo.
Tai nebuvo toks tyrumas, kokį jis įsivaizdavo. Tai buvo sumaištis. Triukšmas. Netvarka.
Vis dėlto – jis veržėsi pirmyn.
Minia jį akimirksniu prarijo.
Jo švarus apsiaustas trynė kūnus, rankas, prakaitą, skubumą. Dulkės lipo prie jo su kiekvienu žingsniu. Jo kruopščiai paruoštas orumas ištirpo per kelias minutes.
Kažkas jį pastūmė į šalį. Kitas į jį užkliuvo. Vaikai bėgo pro jį, keldami dar daugiau dulkių.
Pats oras buvo sunkus, beveik dusinantis.
„Purvina...“ – instinktyviai pagalvojo jis.
Ir tada mintis paaštrėjo į kažką šiurkštesnio:
„Purvina. kaip pragare“
Argi ne to jis vengė?
Purvo. Chaoso. Žmonių poreikių netvarkos.
Jei yra kokia nors vieta toli nuo Dievo, tai tikrai čia – kūnų minioje, dulkėse, neviltyje.
Ir tada jis jį pamatė. Ne virš debesies, o jo viduje.
Jis stovėjo dulkėse, aplipęs jomis. Jo drabužiai tai nešė. Jo veide matėsi žmogaus, kuris visą dieną atidavė viską – be poilsio, be pertraukos, pilnas išsekimo.
Jis nuolat judėjo.
Ištiesta ranka – jis ją paėmė.
Balsas sušuko – jis atsakė.
Kūnas krito – jis jį pakėlė.
Nebuvo jokio skirtumo tarp jo ir purvo. Jokių dvejonių. Jokių baimių.
Vyras sustingo. Viskas, kuo jis tikėjo apie tai, kur turėtų būti Dievas, – griuvo jam prieš akis.
Jis atėjo garbinti. Jis bandė susiimti, prisiminti žodžius, kuriuos buvo paruošęs, pozą, kurią buvo praktikavęs.
Tačiau tą akimirką Jėzus atsisuko ir pažvelgė į jį. Ir atėjo žinia – ne žodžiais, o neabejotinai aiškiai:
„Koks garbinimas?“
„Koks gyrius?“
„Ar nematai, kur aš esu?“
Vyras apsidairė.
Dulkės.
Triukšmas.
Poreikis.
Vieta, kurią jis viduje vadino nešvaria, žemesne už orumą, netgi – panašia į pragarą.
Ir vis dėlto –
Būtent čia ir stovėjo Jėzus.
Tada jį sužavėjo suvokimas:
Purvas, kurio jis bijojo... buvo ne Dievo nebuvimas. Tai buvo vieta, kurioje Dievas pasirinko būti. Ne sugedimo purvas, o dulkės, kurias sukėlė tie, kurie bėga pagalbos, išgijimo, tiesos.
Ir Jėzus to nevengė. Jis buvo paniręs į tai.
„Tas, kuris vaikšto su debesimis...“
Taip.
Tačiau debesys nebuvo tolimi, dangiški garai. Tai buvo dulkių debesys, kylantys iš žemės, kur didžiausia kančia ir poreikis. Ir tik Dievas galėjo ten vaikščioti neatsitraukdamas.
Jėzus jau buvo nusisukęs, eidamas link kito šauksmo minioje.
Tačiau žinia liko:
Nestovėkite atskirai ir nevadinkite to nešvariu. Nesaugokite savęs nuo šių dulkių. Jei norite mane pagerbti – įeikite į jas.
Vyras pažvelgė į savo drabužius. Sutepti. Dulkėmis aplipę. „Pragariškai purvinas“, – galbūt jis būtų pasakęs anksčiau.
Bet dabar jis sudvejojo. Nes jei čia yra Jėzus... Tai galbūt tai visai ne pragaras.
Jis žengė į priekį. Ne tam, kad išsaugotų save. Bet tam, kad prisijungtų.
Jis pakėlė tuos, kurie negalėjo pasikelti. Jis prilaikė tuos, kurie krito. Jis atsidavė ten, kur anksčiau būtų pasitraukęs.
Dulkės nesumažėjo. Jos vis tiek kilo aplink jį.
Bet dabar jis suprato:
Tai garbinimo vieta. Ne atstumas, o artumas. Ne išsaugotas tyrumas, o išlietas tyrumas. Ne susižavėjimas, o dalyvavimas. Nes Mesijas atėjo ne tam, kad būtų garbinamas iš tolo įsivaizduojamame tobulume. Jis atėjo vaikščiodamas dulkėse –
Ir jei norite jį ten sutikti, turite būti pasirengę tapti dulkėtais.