1. Nematomo buvimo paradoksas
Klausimas „O kas, jei Jėzus jau daug kartų atėjo ir nerado nė vieno tikinčiojo?“ nekelia abejonių dėl Jo sugrįžimo pažado, bet jį dar labiau sustiprina.
Ji rodo, kad dieviškasis atėjimas nėra atidėtas danguje, bet jam priešinasi žemė. Žmonija laukia debesų ir trimitų spektaklio, o Dievas nuolat įžengia pro nepastebimas kasdienio gyvenimo duris.
2. Laikas, tikėjimas ir suvokimas
Tikėjimas nėra tik ateities įvykio laukimas – tai sugebėjimas atpažinti.
Jis suvokia dieviškumą paslėpta forma, kaip meilė suvokia prasmę ten, kur kiti nieko nemato. Jei Žmogaus Sūnus sugrįžta ir neranda „tikėjimo žemėje“, tai todėl, kad akys tapo aklos nuolankumui. Kiekviena karta ieško didybės ir todėl nesugeba suvokti gailestingumo.
Todėl Antrojo atėjimo „atidėjimas“ gali būti iliuzinis:
Kristus visada ateina, bet žmogaus akys visada nukreiptos kitur.
3. Paslėptų apsireiškimų modelis
Nuo Abraomo svečių iki Emauso nepažįstamojo, Dievo buvimas pasirodo apsirengęs paprastumu.
Dieviškumas nepaskelbia savęs griausmingai, jis tyliai beldžiasi. Kiekvienas apsilankymas iš naujo išbando pasaulį: ar mes atpažinsime amžinąjį Žodį, paslėptą laikinoje pasaulio tikrovėje?
Jei įsivaizduojame, kad Jėzus jau daug kartų atėjo – kūne, dvasioje, sąžinėje, alkanuose, atstumtuosiuose, menininkuose, atmestuose pranašuose – tada pati istorija tampa nepažintų apsilankymų įrašu.
Kiekvieną kartą, kai širdis buvo pernelyg išdidi, kiekvieną kartą, kai buvo ignoruojama užuojauta, kitas atėjimas praėjo nepastebėtas.
4. Nuolatinis įsikūnijimas
Įsikūnijimas nebuvo vienkartinis nusileidimas; tai nuolatinis Dievo savęs atskleidimo ritmas.
Žodis, tapęs kūnu, ir toliau tampa kūnu kiekvienoje kartoje – ne per naujus išganytojus, bet per tą patį Išganytoją, kuris įgyja naujas buvimo formas.
Tas, kuris pasakė: „Aš esu su jumis visada“, nepalieka kūrinijos tarp apsilankymų; Jis pasilieka ir laukia, kol atsivers akys.
5. Pasaulio pabaiga kaip pabudimas
Taigi, „pasaulio pabaiga“ nėra sunaikinimas, bet apreiškimas – galutinis pabudimas į tai, kas visada buvo čia.
Antrasis atėjimas nėra chronologinis įvykis, bet atpažinimo įvykis: akimirka, kai žmonija pagaliau pamato Tą, kuris niekada nenustojo lankytis.
Jis nevilkino, mes dar nepažiūrėjome.
„Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi.“ (Apreiškimo 3:20)
Durų tankena yra tik mūsų pusėje.