Evangelijų pasaulėvaizdyje žmonės neturėjo vienos, statiškos tapatybės. Jie keisdavo vaidmenis priklausomai nuo aplinkybių, o du svarbiausi vaidmenys buvo svečio ir šeimininko. Šie vaidmenys buvo ne tik socialiniai mandagumai, bet ir turėjo teologinį svorį. Žmogus vienu metu galėjo būti svečias, o kitu – šeimininkas, ir kiekvienas vaidmuo turėjo lūkesčių, įsipareigojimų ir vertingumo kriterijų. Nesugebėjimas atpažinti šios vaidmenimis pagrįstos struktūros lėmė, kad daugelis Evangelijų scenų buvo moralizuojamos vidujai, o ne suprantamos struktūriškai. (Kalbėdamas apie „vidujai moralizuojamas“, turiu omenyje skaitymus, kurie Evangelijų scenas paverčia pamokomis apie asmenines emocijas ar vidinį dvasingumą, o ne pripažįsta juos kaip vertinimus apie vaidmenis, įsipareigojimus ir santykių tvarką.)
Evangelijų misijos sistemoje svečias nebuvo tiesiog svetingumo gavėjas, o tarnas (arba paslaugų suteikėjas) su tam tikra paskirtimi. Tokie svečiai paprastai buvo nuolat keliaujančios figūros – klajūnai, palikę savo namus dėl evangelijos skelbimo. Jų išskirtinis bruožas buvo ne pažeidžiamumas vardan savęs paties, o tikslinga priklausomybė. Jie keliavo neapsirūpinę kelionės priemonėmis specialiai, t.y. vadovaudamiesi nurodymais, o ne atsitiktinai. Jų funkcijos buvo aiškios: atnešti ramybę, skelbti paprastą ir skubią žinią – atgailaukite, nes arti Dangaus Karalystė – ir praktiškai tarnauti gydant ligonius ir atkuriant tai, kas buvo sulaužyta. Jų skurdumas buvo sąmoningas, sukuriant erdvę šeimininkui atlikti šeimininko vaidmenį kuo daugiau jais pasirūpinant. Jei jų ramybė būdavo atstumiama, jiems buvo liepiama išeiti ir net nusikratyti dulkes nuo kojų, o tai aiškiai rodo, kad svečias nebuvo pavaldus orumo prasme, o pats turėjo vertintojo galią.
Šeimininkas, priešingai, buvo sėslus. Šeimininkai buvo įsišakniję savo vietoje, įsikūrę namuose, bendruomenėse. Jų vaidmuo buvo ne eiti, o priimti. Jie buvo vertinami pagal jų vertę ne pagal moralinį tobulumą ar socialinę padėtį, o pagal imlumą skelbimui. Vertas šeimininkas buvo tas, kuris nuolankiai priimdavo ramybę, atidžiai klausydavosi atnešamos žinios ir tik tada suteikdavo praktinį apgyvendinimą. Maistas, prausimasis, aliejus, drabužiai ir pastogė nebuvo nereikšmingi, tačiau jie buvo antraeiliai. Tai buvo atsakas į žinią, o ne jos pakaitalas. Todėl svetingumas buvo hierarchinis. Dėmesys buvo svarbesnis už veiklą. Žinios priėmimas buvo svarbesnis už fizinio patogumo teikimą.
Ši hierarchija paaiškina tai, kas kitaip prieštarauja intuicijai. Ar keliaujantys pamokslininkai tikrai taip rūpinasi praktiniu apgyvendinimu, kad jis tampa pagrindiniu svetingumo matu? Jei taip būtų, likti namuose būtų buvęs racionalesnis pasirinkimas. Pats išėjimas iš namų jau signalizuoja, kad tikslas nėra komfortas. Apgyvendinimas yra svarbu, bet jis negali būti tikslas pats savaime. Be dėmesingo misijos priėmimo jis praranda savo prasmę. Svečias, palikęs viską, kad paskelbtų žinią, nesiekia atkurti namų saugumo kitur; jis siekia būti išklausytas. Komfortas be išklausymo nėra svetingumas – tai blaškymas.
Ši dinamika ryškiai iliustruojama Marijos ir Mortos scenoje Luko evangelijoje 10:38–42. Įprastas skaitinys seseris traktuoja kaip mokines ir epizodą pateikia kaip pamoką apie kontempliaciją ir veiksmą. Tačiau toks įrėminimas jas jau nukreipia neteisinga linkme. Marija ir Marta nėra mokinės; jos yra šeimininkės. Marta įvykdo žemesnįjį svetingumo lygį per fizinį aprūpinimą ir tarnystę. Marija įvykdo aukštesnįjį lygį, skirdama visą dėmesį svečio žiniai. Kai Jėzus sako, kad Marija pasirinko geresnę dalį, jis nemenkina tarnystės, o vertina svetingumą hierarhiškai. Marija priėmė pilniau. Ji padarė tai, ko negali pakeisti joks tarnavimas: ji priėmė pačią misiją. Kad ši „geresnė dalis“ nebus iš jos atimta, nėra mistinis užtikrinimas, o struktūrinis faktas. Neįmanoma pranokti visiško imlumo. Joks konkurentas negali jos išstumti, nes nėra aukštesnio lygio priėmimo.
Ta pačia logika reikia vadovautis ir kur kas prieštaringesnėje scenoje Luko 7:36–50, kur Jėzus pietauja fariziejaus Simono namuose. Čia svetingumo sistema įprasmina tai, kas kitaip atrodo kaip grynai moralinis kontrastas tarp atgailos ir išdidumo. Simonas yra formalus šeimininkas, tačiau jam nepavyksta net su elementariausiomis svetingumo išraiškomis – vandeniu kojoms nuplauti, pabučiavimu pasveikinimui, aliejaus patepimu. Į sceną įžengia moteris, socialiai diskvalifikuota ir viešai vadinama nusidėjėle, ir atlieka šiuos veiksmus su išskirtiniu intensyvumu. Jėzaus papeikimas Simonui yra ne psichologinis, o struktūrinis. „Įėjau į tavo namus“, – sako jis ir tada išvardija konkrečius svetingumo trūkumus. Moteris, priešingai, atitinka abu lygius: ji teikia fizinį svetingumą ir demonstruoja visišką misijos priėmimą. Jos atgaila yra ne tik vidinis liūdesys; tai ir įgalintas svetingumas. Ji laimi šeimininkų varžybas.
Šios varžybos nėra smulkmeniška konkurencija, o natūrali garbės suvokimo pasekmė. Priimti Dievo pasiuntinį buvo didžiausia įsivaizduojama privilegija. Šeimininkai ne tik toleravo svečius; jie jų troško. Na, o svečio tariamas nereikšmingumas ar skurdas pats savaime buvo dovana, suteikianti šeimininkui daugiau laisvės ir erdvės duoti. Sistema buvo orientuota į šeimininką, o ne į svečią. Svečiai keliavo neapsirūpine, kad šeimininkai galėtų aprūpinti juos pilnavertiškai, o šeimininkai aprūpino pilnavertiškai, nes svečio priėmimas reiškė ramybės gavimą. Mainai vienas kitą sustiprino: svečias atnešė ramybę ir atstatymą; šeimininkas rūpinosi ir teikė dėmesį; abu buvo pagerbti savo deramuose vaidmenyse.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, pats atleidimas nebėra abstraktus sandoris, o konkreti dovana, grąžinama vertam šeimininkui. Moteris išgirsta: „Tavo tikėjimas tave išgelbėjo; eik ramybėje“ ne todėl, kad ji pajautė stipriau, o todėl, kad priėmė pilnavertiškiau. Ramybė grįžta į namus, kurie priėmė ramybę. Patarnavimas be įsiklausymo į nešamą žinią nepakankamas; klausymasis be žinios teigiamo priėmimo nevykęs; tik pilnas svetingumas užbaigia ciklą.
Skaitant per šią prizmę, šios Evangelijos scenos nustoja būti sentimentaliomis moralinėmis pamokomis ir atsiskleidžia kaip atvejų analizės Dangaus Karalystės ekonomikoje. Jos atskleidžia, kaip lengvai religinė veikla gali užmaskuoti nesėkmingą misijos priėmimą ir kaip dėmesingumas, nuolankumas ir susitaikymas su misija apibrėžia tikrąjį vertingumą. Skandalas ne tame, kad Jėzus teikia pirmenybę klausymuisi, o ne patarnavimui, ar nusidėjėliams, o ne fariziejams, bet tai, kad jis sistemingai pagerbia tuos, kurie supranta, ką iš tikrųjų reiškia priimti į svečius Dievą.