Dievo tariamas žiaurumas dažnai pateikiamas kaip pagrindinis argumentas prieš Jo egzistavimą. Ateistai ir skeptikai nurodo Šventąjį Raštą, kuriame sakoma, kad Dievas pasmerkia netikinčiuosius, įmeta juos į pragarą ir baudžia nepaklusniuosius. Tačiau tokie aiškinimai nesupranta, kaip iš tiesų veikia Dievo visagališkumas.
Čia slypi paslaptis: viskas, kas atrodo žiauru, pirmiausia turi būti apversta aukštyn kojomis – arba, tiksliau, išversta iš vidaus į išorę – kad atsiskleistų tikrasis dieviškosios galios veidas. Šventajame Rašte dažnai kalbama žmogiška kalba, apibūdinant Dievą kaip „stumiantį“ žmones arba „metantį“ juos į pragarą. Tačiau tai yra prisitaikymas prie mūsų kalbos, prisitaikymas prie mūsų riboto supratimo apie autoritetą ir priežastingumą. Iš tiesų, ne Dievas nustumia žmones, bet patys žmonės pasitraukia nuo Jo. Jie atmeta šviesą ir savanoriškai žengia į tamsą. „Stumimas“ yra tik jų pačių judėjimo prieš dieviškąjį apkabinimą atspindys.
Tačiau kadangi Dievas yra visko, kas egzistuoja, galutinė priežastis, negalime sakyti, kad Jis nėra įtrauktas. Jo visagališkumas apima tiek gerą pasirinkimą, tiek blogas pasekmes, nors Jis pats lieka tyras. Viskas vyksta pagal Jo suverenumą – netgi netinkamas laisvės panaudojimas. Nusidėjėlis, kuris patenka į pragarą, tai daro savo paties kojomis, tačiau tas kojas sukūrė Dievas. Vidinė liepsna, kuri jį degina, taip pat buvo sukurta Dievo. Taigi atsakomybė yra dvejopa: žmogaus pasirinkimas ir dieviškas paskyrimas.
Pavyzdžiui: įsivaizduokite, kad aš stoviu prieš ugnį. Aš galiu laisvai pasirinkti, ar įdėti į ją pirštą, ar ne. Niekas manęs neverčia. Tačiau aš taip pat žinau, kad mano laisvė, mano pirštas ir netgi dėsnis, pagal kurį dega ugnis, – visa tai yra Dievo kūriniai. Jei aš kvailai nusprendžiu išbandyti liepsną ir nudeginu pirštą, ar galiu kaltinti Dievą už nudegimą? Galiu, bet tik paviršutiniškai, nes Jis sukūrė tvarką, kurioje egzistuoja tokios pasekmės. Tiesą sakant, kaltė tenka mano pačios valiai, kuri pasirinko skausmą, o ne išmintį.
Taip pat yra ir su žmogaus siela. Mes esame laisvi eiti link Dievo arba nuo Jo, tačiau bet kuriuo atveju mes einame pagal Jo valią. Todėl pragaro tragedija yra ne Dievo žiaurumas, o žmonijos užsispyrimas eiti link savo pasirinktos atskirties. Ir net tada Visagalis lieka nekaltas – nes Jis niekada nenorėjo mūsų sunaikinimo, tik mūsų laisvės.