Klausimas, kas iš tiesų nutiko Jėzui iš Nazareto nukryžiavimo metu, jau šimtmečius kamuoja tiek krikščionių, tiek musulmonų teologiją. Viena vertus, krikščionys tvirtina, kad Jėzus buvo suimtas, žiauriai nuplaktas, nukryžiuotas, mirė ir prisikėlė. Kita vertus, musulmonai tvirtina, kad Jėzus nebuvo nei nužudytas, nei nukryžiuotas, bet tik pasirodė taip žmonėms (Koranas 4:157). Tai sukėlė gilų nesutarimą dėl Jėzaus misijos pobūdžio, jo likimo ir jo padėties po nukryžiavimo supratimo.
Daugelis šiuolaikinių skaitytojų, skeptiškai vertinančių stebuklus ir antgamtinius paaiškinimus, ieško psichologinių atsakymų. Jie teigia, kad Jėzaus prisikėlimas nebuvo realus įvykis, o jo pasekėjų patirta sielvarto sukeltos haliucinacijos. Mokiniai, priblokšti netekties, galėjo įsivaizduoti, kad Jėzus vėl gyvas. Tačiau nors ši teorija bando patenkinti šiuolaikines nuotaikas, ji nesugeba paaiškinti prisikėlimo pasakojimų fizinio pobūdžio, įvairovės ir transformuojančios galios – jau nekalbant apie ilgalaikį poveikį pačiai istorijai.
Tikroji istorija nei neigia nukryžiavimą, nei jį spiritualizuoja. Ji patvirtina visą Jėzaus kančią, bet taip pat be prieštaravimų patvirtina jo gyvą būseną. Aš tai vadinu priežastiniu perkėlimu, o jo emocinis ir metafizinis centras randamas ypatingoje scenoje: Getsemanės sode.
Kodėl sielvarto haliucinacijos nėra pakankamos
Skeptiškos teorijos dažnai nurodo prisikėlimo pasakojimų keistumą: Jėzus pasirodo, dingsta, įeina į užrakintas patalpas ir kartais nėra atpažįstamas. Šios istorijos, jei paimtos iš teologinio konteksto, gali atrodyti kaip vizijos ar vidinės projekcijos. Tačiau haliucinacijų teorija žlunga po atidžios analizės. Haliucinacijos yra labai individualios, o Evangelijos pasakojimai yra kolektyviniai. Haliucinacijos nekeičia žuvies, nelaužo duonos ir nevaikšto šalia žmonių kilometrais. Jos taip pat neįkvepia sukurti visiškai naują religinę sąmonę, kuri pakeistų pasaulio orientaciją.
Tačiau tradicinis krikščioniškas paaiškinimas taip pat dažnai yra nepakankamas. Jis tiesiog teigia, kad Jėzus „prisikėlė iš mirusiųjų“, mažai dėmesio skirdamas ontologinei tokio įvykio mechanikai. Kaip tiksliai kūnas prisikelia po mirties, ypač tas, kuris jau yra pradėjęs irti? Ką reiškia turėti žaizdas, kurias galima paliesti, bet taip pat vaikščioti per sienas ir akimirksniu išnykti?
Mums reikia kažko nuoseklesnio – kažko, kas neapribotų prisikėlimo metafora, bet ir nevertintų jo kaip kinematografinio laiko atstatymo. Mums reikia kažko, kas paaiškintų Jėzaus nukryžiavimą, mirtį ir palaidojimą ir Jo spindinčią, kūnišką gyvybingumą pasaulyje, kuriame Jis atrodo niekada nemiręs.
Priežasties ir pasekmės logika
Mūsų pasaulyje viską valdo priežastis ir pasekmė. Negali tapti sveiku, jei nepašalini ligos. Negali prisikelti, jei pirmiau nenukrenti. Ir negali vėl gyventi, jei mirties priežastis nėra pašalinta. Štai kodėl vien prisikėlimas – kaip atgaivinimas po praeities mirties – iš tiesų neatitinka dieviškojo tobulumo logikos. Tai reikštų, kad mirtis įvyko ir turėjo būti ištaisyta. Kad Dievas turėjo atsukti atgal kažką, ką Jis leido.
Bet kas, jei sprendimas yra ne atstatymas, o perkėlimas? Kas, jei Dievas, vietoj to, kad panaikintų nukryžiavimą, leido jam visiškai įvykti – ir tada perkėlė Jėzų į būseną, kurioje tas įvykis iš pradžių niekada neįvyko ir nebuvo patirtas?
Jėzus ir poveikio perkėlimo galia
Ši idėja nėra be precedento. Marko Evangelijoje, kai Jėzus išgydo paralyžiuotą vyrą, Jis pradeda sakydamas: „Tavo nuodėmės atleistos“. Tai įžeidžia religinius lyderius – kas, išskyrus Dievą, gali atleisti nuodėmes? Atsakydamas jiems, Jėzus padaro kažką nepaprasto: Jis sako: „Kas lengviau – pasakyti „Tavo nuodėmės atleistos“ ar pasakyti „Kelkis, imk savo lovą ir eik“? Bet kad žinotumėte, jog Žmogaus Sūnus turi valdžią...“ ir tada Jis liepia vyrui eiti.
Tuo metu Jėzus ne tik išgydo. Jis perkelia žmogų į naują priežastinį būvį. Būvį, kuriame pagrindinė paralyžiaus priežastis nebeturi galios.
Kai Jėzus prikeldamas Jairo dukrą, Jis sako: „Ji nemirusi, bet miega.“ Kai Jis iš kapo pašaukia Lozorių, Jis iš naujo apibrėžia tai, kas vyksta – ne kaip sugrįžimą iš mirties, bet kaip perėjimą į laiko liniją, kurioje mirtis nebediktuoja realybės.
Getsemanės lūžis
Visa tai kulminaciją pasiekia sode. Tai yra visos istorijos ašis. Jėzus, vienas, meldžiasi žodžiais: „Ne mano valia, bet Tavo tebūnie.“ Tai yra tobulos paklusnumo malda – tokia paklusnumo rūšis, kuri atveria erdvę aukščiausio lygio dieviškam įsikišimui.
Dabar įsivaizduokite, kas įvyko toliau – ne iš mokinių ar kareivių perspektyvos, bet iš vidaus, iš paties Jėzaus patirties:
Dabar įsivaizduokite, kad sekmadienio rytą atsibundate sode, kaip tai padarė Jėzus. Atrodo, kad nuo maldos „Ne mano, bet Tavo valia tebūnie“ praėjo tik sekundė. Jūs vis dar matote ant žemės kraujo lašelius, išsiskyrusius dėl pernelyg didelio prakaitavimo, tik jie nėra raudoni, o išdžiūvę juodi taškeliai. Aplink nėra mokinių. Šį kartą ne jie, o jūs užmigote. Kita vertus, jūsų šone nėra žaizdos. Nėra vinų žymių. Nėra kapo kvapo. Nėra skausmo prisiminimų. Bet jūs žinote – jūs žinote – kad atsidūrėte čia tik todėl, kad viską išgyvenote ir parodėte paklusnumą. Jūs buvote nukryžiuotas! Priešingu atveju, kaip jūs galėtumėte būti čia, jei niekas šiame pasaulyje negalėjo jūsų sustabdyti nuo Tėvo valios įvykdymo? Jūs žinote, kad Tėvas niekada jums to neatimtų, bet jūs taip pat žinote Jo suverenų pobūdį. Jis klausosi jūsų maldų, bet taip pat daro savo veiksmus.
Tai nėra haliucinacija. Tai nėra sapnas. Tai yra Jėzaus priežastinis perkėlimas iš vienos užbaigtos realybės į kitą – į tą, kurioje Jo mirtis buvo tikra, bet niekada neįvyko.
Koranas ir Biblija sutampa
Tai paaiškina Korano teiginį: „Jie jo nenužudė ir ne nukryžiavo, bet jiems taip atrodė.“ Išvaizda buvo tikra – liudytojai matė Jėzų mirštantį. Bet dieviškame pasakojime Jėzus buvo perkeltas į amžinojo gyvenimo būseną, kur mirtis, kurią jie matė, neturi jokios įtakos. Jis buvo nukryžiuotas – bet dabar jis nėra. Jis mirė, bet dabar jis gyvas laiko juostoje, kurioje mirtis jo niekada nepalietė.
Taigi Koranas neneigia nukryžiavimo istorijos, bet patvirtina realybę, kurioje dabar yra Jėzus. Tuo tarpu Biblija nėra neteisi aprašydama nukryžiavimą ir prisikėlimą, bet ji pasakoja tik vieną dalį judėjimo, nusileidimą. Koranas pradeda nuo pakilimo.
Naujas prisikėlimo supratimas
Šiame modelyje prisikėlimas nėra tik lavono atgaivinimas. Tai dieviškas perkėlimas – kūnas perkeltas į naują priežastinę realybę, kurioje ankstesnė mirties priežastis nebeegzistuoja. Tai paaiškina, kodėl prisikėlęs Jėzus elgiasi keistai, savitai: Jis nėra vaiduoklis, nei atgaivinta savo senojo aš versija. Jis gyvena realybėje, kurios nepalietė nukryžiavimas, bet tik todėl, kad Jis mirė vykdydamas Dievo valią.
Išvada: Evangelija be prieštaravimų
Jėzaus prisikėlimas nėra haliucinacija. Tai nėra apverstas vaizdas. Tai nėra apgaulė. Tai paklusnumo perkėlimas į amžinąjį gyvenimą – ir per jį krikščionių ir musulmonų supratimo apie Kristų suderinimas.
Jis mirė – ir todėl dabar gyvena ten, kur mirtis nebėra įrašyta į Jo istoriją.
O tiems, kurie miršta dėl Dievo, Koranas primena: „Nesakykite apie tuos, kurie žuvo Dievo keliu: „Jie mirę“. Ne, jie gyvi, nors jūs to ir nesuvokiate.“ (3:169)
Jis prarado savo gyvybę. Ir taip Jis ją atrado – būtent taip, kaip Jis sakė.