(Laiškas filipiečiams 2:5–11 dialoge su Luko evangelija 10:21–24)
1. Numatytasis klaidingas aiškinimas: Kenozė kaip laikinas savęs išsižadėjimas
Įprastas Filipiečiams 2 skaitymas daro prielaidą apie tokią seką:
- Kristus turėjo dieviškąją pilnatvę
- Jis save ištuštino (prarado arba sustabdė)
- Jis ištvėrė nuolankumą ir paklusnumą
- Todėl Dievas jį išaukštino
Tai sukuria moralinę ekonomiją:
- nuolankumas pelno išaukštinimą
- paklusnumas pelno autoritetą
- praradimas eina prieš atlygį
Tačiau šis aiškinimas tiesiogiai prieštarauja Luko 10, kur:
- Jėzus džiaugiasi dabar, o ne po atlygio
- Menklumas švenčiamas, o ne ištveriamas
- Autoritetas jau duotas, o ne užsitarnautas
Taigi problema ne Filipiečiams 2 – tai jam primesta ekonominė prizmė.
2. μορφὴ Θεοῦ ≠ Gintina būsena
Filipiečiams 2:6 prasideda taip:
„Jis, būdamas Dievo pavidalu (μορφῇ Θεοῦ), nelaikė lygybės su Dievu kažkuo, ko reikėtų pasisavinti (ἁρπαγμός).“
Tai ne apie dievybės atsisakymą.
Tai apie tai, kaip dievybė yra išgyvenama.
- μορφή = egzistavimo būdas, o ne kostiumas
- ἁρπαγμός = kažkas užgrobta, sugriebta, apginta
Tekste nesakoma, kad Kristus nustojo būti lygus Dievui.
Jame sakoma, kad jis niekada nelaikė lygybės kažkuo, ką reikia teigti.
Tai jau puikiai dera su Luko 10:
Dieviškoji tiesa apreiškiama tiems, kurie atsisako savęs didinimo.
3. Kenozė kaip išraiška, o ne atimtis
„Bet ištuštino save (ἑαυτὸν ἐκένωσεν), priimdamas tarno pavidalą...“
Štai esminis pataisymas:
Kenozė nėra kažko, ką Kristus turėjo, praradimas.
Tai išorinė jo esybės išraiška.
Jis ištuština save imdamas, o ne atmesdamas.
- ne atėmimas, o pasireiškimas
- ne atsisakymas, o atskleidimas
- ne praradimas, o nuoseklumas
Būtent tai emociškai atskleidžia Luko 10:
Jėzus džiaugiasi, nes būti mažam jam nėra svetima.
Taigi, Kenozė nėra žingsnis nuo dieviškojo gyvenimo.
Tai yra dieviškasis gyvenimas, gyvenamas teisingai.
4. Paklusnumas nėra kopimas, o natūralus judėjimas
„Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties...“
Jei paklusnumas suprantamas kaip kopėčios, nuolankumas tampa strateginis.
Tačiau Luko 10 tai padaro neįmanomą.
Jėzus nepaklūsta tam, kad taptų kažkuo.
Jis paklūsta, nes priklausomybė yra jo prigimtinė laikysena.
Paklusnumas kyla iš:
- pasitikėjimo
- santykių derinimo
- atsisakymo užtikrinti savo saugumą
Štai kodėl Jėzus jaučiasi kaip namie, kai yra mažume.
Ir štai kodėl Filipiečiams 2 reikia skaityti kaip tęstinumą, o ne kritimą žemyn.
5. Išaukštinimas be apvertimo
„Todėl Dievas jį labai išaukštino...“
Žodis „todėl“ dažnai skaitomas priežastiniu požiūriu („nes jis nusižemino“).
Tačiau logiką geriau skaityti apreiškiant:
Kadangi toks jis yra, tai dabar visuotinai matoma.
Išaukštinimas nepanaikina kenozės.
Jis ją pateisina.
Niekas Filipiečiams 2 nerodo:
- Jėzus nustoja būti mažas
- nuolankumą pakeičia dominavimas
- priklausomybė užleidžia vieta savęs teigimui
Jei taip būtų, išaukštinimas prieštarautų Luko 10 džiaugsmui.
Vietoj to:
- Vardas virš kiekvieno vardo priklauso tam, kuris niekada negriebė sau
- Visuotinis išpažinimas įvardija tai, kas jau buvo tiesa
- Šlovė pasirodo nekeičiant jo laikysenos
6. Kodėl Luko 10 yra raktas į Filipiečiams 2 skaitymą
Luko 10 parodo mums Jėzaus vidinę būseną.
Filipiečiams 2 parodo mums kosminį tos būsenos atpažinimą.
Lukas atsako į psichologinį klausimą:
Ar Jėzus ištveria nuolankumą, ar juo džiaugiasi?
Atsakymas: jis juo džiaugiasi.
Filipiečiams atsako į istorinį klausimą:
Kas nutinka, kai toks gyvenimo būdas yra visiškai apreikštas?
Ir atsakymas yra: toks gyvenimo būdas yra ne atmetamas, o išaukštinamas.
7. Kenozė kaip dieviškojo džiaugsmo forma
Kai Luko 10:21 sakoma, kad Jėzus „labai džiaugėsi“, tai mums pasako tai, ką Filipiečiams 2 numato, bet nepasakoja:
- Kenozė yra džiaugsminga
- Mažos asmenybės bruožai nėra svetimi dieviškumui
- Savęs ištuštinimas nėra tragiškas
- Priklausomybė nėra trūkumas
Štai kodėl Tėvo εὐδοκία (džiaugsmas) Luko 10 skyriuje yra toks svarbus.
Tai patvirtina, kad toks būties būdas nėra kenčiamas kaip kančia, o dalijamasi juo.
Integruota išvada
Filipiečiams 2 neapibūdina laikino praradimo, po kurio seka kompensacinis išaukštinimas, bet nuolatinis dieviškojo gyvenimo pasireiškimas kaip neprisirišimas, savęs ištuštinimas ir santykinė priklausomybė. Skaitant kartu su Luko 10, kenozė atrodo ne kaip Jėzaus patiriamas smūgis, o kaip pats egzistavimo būdas, kuriame jis randa džiaugsmą ir priklausomybę. Išaukštinimas nepanaikina mažos asmenybės; jis atskleidžia ją kaip tikrąją dieviškosios šlovės formą. Bet koks skaitymas, kuris nuolankumą paverčia vėlesnės didybės strategija, sugriauna Evangelijos vidinę logiką ir neteisingai supranta tiek Jėzaus džiaugsmą, tiek dievišką prigimtį.