Kai Aaronas šaukė atnešti auksą, nežengiau į priekį.
Ne todėl, kad būčiau išmintingesnis.
Ne todėl, kad būčiau ką nors geriau supratęs nei kiti.
Nežengiau į priekį, nes neturėjau ką duoti.
Kai nuskambėjo kvietimas – „Atneškite savo auksą, auskarus, apyrankes“ – stovykla sujudo lyg avilys, į kurį smogtų pagalys. Žmonės puolė. Rankos drebėjo iš skubos. Buvo atvertos piniginės. Papuošalai krito nuo kaklų ir rankų tokiu greičiu, kokio dar nebuvau matęs. Auksas visur žibėjo saulėje, ryškiai kaip ugnis.
Ir dar kažkas blykstelėjo.
Pasididžiavimas.
Mačiau tai jų veiduose dar prieš susiformuojant veršeliui. Keista šviesa. Palengvėjimas, sumaišytas su triumfu. Tarsi jie sau sakytų: Dabar mes tai padarėme. Dabar Dievas turi mus pamatyti.
Aš atsitraukiau.
Ne iš protesto. Iš nedalyvavimo.
Mano žmona neturėjo auskarų. Mano vaikai niekada nenešiojo papuošalų. Kad ir kiek mažai sidabro kadaise turėjome, seniai buvo iškeista į maistą prieš kelias savaites, tada prieš kelias dienas, tada prieš akimirką. Kai atėjo alkis, auksas tyliai išėjo. Jis nesiginčija, kai nėra ko valgyti.
Taigi aš stovėjau tuščiomis rankomis, o kiti pylė savo turtus į ugnį.
Vieni žvilgtelėjo į mane su irzlumu. Kiti su gailesčiu. Keletas su panieka.
Vienas vyras – tas, kuris visada garsiai kalbėjo apie teisumą – nusijuokė ir tarė: „Dabar matai, kas iš tikrųjų pasitiki Dievu.“
Jaučiausi mažas. Ne šventas. Tiesiog atviras.
Kai veršis pradėjo įgauti formą, šventė sustiprėjo. Dainavimas, šūksniai, šokiai. Žmonės, kurie prieš kelias valandas buvo išsigandę, dabar atrodė pasitikintys savimi, netgi pergalingi. Jie kalbėjo taip, tarsi laukimas būtų pasibaigęs. Tarsi Dievas būtų suvaldytas.
Ir aš supratau kai ką, kas mane gąsdino labiau nei ugnis.
Jie nebelaukė.
Jie kažką padarė – ir dabar jie tikėjo, kad tai turi galią.
Stebėjau, kaip jie niekino tuos, kurie neprisijungė. Ne atvirai, ne žodžiais, bet su tuo tyliu įsitikinimu, kuris sako, kad Dievas mus pastebės pirmas.
Norėjau prie jų prisijungti. Ne todėl, kad tikėjau veršiu, bet todėl, kad norėjau priklausyti. Norėjau stovėti rato viduje, o ne jo pakraštyje. Norėjau jaustis naudinga Dievui.
Bet neturėjau ką duoti.
Ir toje tuštumoje nutiko keistas dalykas.
Pirmą kartą nuo tada, kai Mozė dingo, nustojau bandyti išspręsti Dievo problemą.
Negalėjau Jo nupirkti.
Negalėjau Jam daryti spaudimo.
Negalėjau Jo net padaryti įspūdžio auka.
Viskas, ką galėjau padaryti, tai laukti.
Iš pradžių tai atrodė kaip bausmė. Tada tai pradėjo atrodyti kaip prieglauda.
Galvojau apie Mozę ant kalno – ne todėl, kad žinojau, kur jis yra, bet todėl, kad negalėjau jo pakeisti. Galvojau apie Dievą – ne kaip apie kažką, ką galėtume išsikviesti, bet kaip apie Kažką, kas ateis arba neateis savo valia.
Ir pirmą kartą supratau, kad laukimas nėra tuščias laikas.
Laukimas yra išpažintis.
Tai sako: Tu esi Dievas. Aš nesu.
Tai sako: Jei Tu ateisi, tai bus todėl, kad Tu pasirinkai.
Ten sakoma: Jei Tu to nepadarysi, aš vis tiek liksiu čia.
Veršis žibėjo. Giesmės tapo pašėlusios. Teisiųjų pasitikėjimas degė karščiau nei pati ugnis.
Bet aš likau ten, kur buvau.
Ne todėl, kad buvau ištikimas, bet todėl, kad buvau vargšas.
Ir tame varge išvengiau pagundos priversti Dievą kreiptis į mane.
Kai Mozė pagaliau grįžo ir šauksmai virto siaubu, nesijaučiau išteisintas. Jaučiau sielvartą. Ne dėl aukso, o dėl to, kaip arti buvome supainioję savo aukas su išgelbėjimu.
Vėliau, kai stovykla vėl nutilo, supratau tai, ko niekada nebūčiau galėjęs suplanuoti:
Auksas mane atėmė iš šventės. Bet jis taip pat apsaugojo mane nuo iliuzijos.
Nepraradau Dievo, kai Mozė užkopė į kalną. Beveik praradau Jį, kai kiti bandė Jį nuversti žemyn.
Ir jei Dievas vėl ateitų pas mus –
Žinojau, kad tai nebus dėl ugnies, veršių ar dovanų.
Tai bus todėl, kad Jis pasirinko nusileisti.