Maldos šerdyje glūdi tyli įtampa – tokia, kurią daugelis tikinčiųjų jaučia, bet retai susiduria su ja tiesiogiai.
Viena vertus, Jėzus Kristus moko, kad Dievas Tėvas jau žino, ko mums reikia, dar prieš mums paprašant. Nieko, ką sakome maldoje, negali Jam atskleisti ko nors nežinomo. Joks prašymas neprideda prie Jo žinių, joks maldavimas neatskleidžia nieko naujo.
Vis dėlto mums aiškiai ir nuolat sakoma melstis. Ne tik melstis, bet ir atkakliai melstis. Prašyti, ieškoti, belstis.
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo prieštaringa.
Jei Dievas jau žino, kam kalbėti?
Jei nieko nepridedama, kam prašyti?
Jei malda nieko neatskleidžia, koks jos tikslas?
Dažnai daroma prielaida
Dauguma žmonių, dažnai to nesuvokdami, mano, kad malda veikia kaip tam tikras mechanizmas:
- būdas daryti įtaką rezultatams
- priemonė užtikrinti norimus rezultatus
- kanalas, per kurį įtikiname Dievą veikti
Tačiau ši prielaida pradeda griūti, kai rimtai vertiname Jėzaus pirmąjį teiginį:
Dievas jau žino.
Jei tai tiesa, tuomet malda negali būti skirta:
- informacijos perdavimui
- Dievo įtikinėjimui
- arba Jo dėmesio pelnymui
Pats „mechaninės maldos“ pagrindas žlunga.
Atmetimas pasirodymo
Jėzus toliau moko, kad malda turėtų būti atliekama privačiai – paslėpta, nematoma, be jokio pasirodymo.
Tai pašalina dar vieną nesusipratimo sluoksnį.
Malda nėra:
- spektaklis kitiems
- atsidavimo demonstravimas
- poreikio dramatizavimas
Net Dievo akivaizdoje tai nėra teatras.
Viešo spektaklio pašalinimas nurodo į kažką gilesnio:
Malda nėra apie tai, kad būtum išgirstas – ji yra apie suderinimą su Dievu.
Rezultatų problema
Vis dėlto lieka dar viena sunkumas.
Jėzus taip pat sako:
- „Prašykite, ir jums bus duota“
- „Ieškokite, ir rasite“
Šie teiginiai, atrodo, patvirtina, kad malda duoda rezultatų.
Tačiau mūsų patirtis rodo ką kita.
Žmonės meldžiasi – ir lieka sergantys.
Jie prašo – ir negauna.
Jie tikisi – o rezultatai lieka nepakitę.
Jei malda būtų patikimas priežastinis mechanizmas, pasaulis atrodytų visai kitaip. Tie, kurie labiausiai meldžiasi, labiausiai triumfuotų. Rezultatai koreliuotų su atsidavimu, atkaklumu ar nuoširdumu.
Tačiau taip nėra.
Pasaulis priešinasi tokiems dėsningumams.
Todėl susiduriame su pasirinkimu:
arba šie mokymai prieštarauja tikrovei,
arba mūsų supratimas apie maldą yra neišsamus.
Maldos persvarstymas
Jei malda yra:
- ne informacija
- ne įtikinėjimas
- ne veiksmas
- ir ne nuspėjamas mechanizmas
Tada kas lieka?
Lieka kažkas kur kas subtilesnio – ir kur kas sudėtingesnio:
Malda yra suderinimas.
Tai ne bandymas priversti Dievą paklusti mūsų valiai,
bet mūsų valios judėjimas Dievo link.
Kai meldžiamės, mes neįvedame į tikrovę naujų galimybių. Mes nesiderame dėl jos struktūros. Mes nekeičiam jos pamatų.
Vietoj to, mes į ją įžengiame teisingai.
Prašymo prigimtis
Bet kas tada lieka iš prašymo?
Kai žmogus meldžiasi:
„Išgydyk mane“,
„Padėk man“,
„Išgelbėk mane“,
kas iš tikrųjų vyksta?
Jei pašalinsime kontrolės iliuziją, liks ne reikalavimas, o ilgesys.
Ilgesys tikrovės, kokia ji iš tiesų yra visoje savo pilnatvėje – už ribų, kurias šiuo metu patiriame.
Malda tampa:
- ne į išorę nukreiptu įsakymu
- bet siekiu į vidų, link to, kas galiausiai yra tikra
Mes nepriverčiame pokyčio.
Mes išreiškiame norą dalyvauti tokioje tikrovės būsenoje, kurioje toks suskilimas mūsų nebeapibrėžia.
Priėmimo prasmė
Tai mus sugrąžina prie Jėzaus pažado:
„Ko prašysite, bus jums duota.“
Jei tai nuosekliai nepasireiškia stebimomis sąlygomis, tuomet jo prasmė turi siekti už jų ribų.
Tai nepanaikina pažado.
Tai jį pagilina.
Tai, ko prašoma derindamiesi su Dievu, nėra prarasta. Tai nėra ignoruojama. Tai nėra atmesta.
Tačiau tai taip pat nėra priversta pasirodyti mūsų dabartinės patirties siauruose rėmuose.
Tai priklauso tikrovės pilnatvei, kurios mes dar iki galo nematome.
Instrumentinės maldos klaida
Didžiausias pavojus, taigi, yra ne tai, kad žmonės nemeldžiasi.
Jis yra tai, kad jie klaidingai supranta maldą.
Kai malda tampa įrankiu:
- siekiant užtikrinti rezultatus
- daryti įtaką įvykiams
- kontroliuoti tikrovę
Ji subtiliai virsta kuo kitu.
Ji tampa rafinuota stabmeldystės forma.
Ne statulų garbinimas,
bet bandymas pertvarkyti tikrovę pagal savo norus.
Malda be sverto
Tikroji malda reikalauja kažko sudėtingesnio:
Meldžtis nelaikant maldos svertu.
Tai nereiškia:
- abejingumo
- emocinio atsiribojimo
- arba nuoširdumo trūkumo
Tai reiškia:
- nuoširdumą be kontrolės
- ilgesį be reikalavimų
- išraišką be manipuliacijos
Net kančioje, net nevilties akimirką malda nėra strategija.
Tai – būsena.
Galutinis aiškumas
Malda nekeičia Dievo.
Ji nesuteikia Jam žinių.
Ji neįtikina Jo veikti.
Ji nepriverčia tikrovės persitvarkyti.
Vietoj to:
Ji keičia mus.
Ji suderina mus su tuo, kas jau yra.
Ji teisingai įkomponuoja mus į tikrovę.
Ji traukia mus link pilnatvės, kurios dar negalime visiškai suvokti.
Ir tame suderinime įvyksta kažkas gilaus:
Poreikis kontroliuoti pradeda blėsti.
Išvada
Paradoksas išnyksta, kai atsisakome prielaidos, kad malda skirta paveikti rezultatus.
Dievas jau žino.
Dievas jau nori.
Realybė jau egzistuoja.
Malda prie to nieko neprideda.
Ji atskleidžia, ar mes esame pasirengę stovėti jos viduje.
Ir galbūt būtent dėl to mums sakoma niekada nenustoti melstis.
Ne todėl, kad Dievui reikia priminimo,
bet todėl, kad mums reikia suderinimo.