Tezės santrauka (diskusijoms)
Korane pateiktas Jėzaus vaizdinys – ypač kūdikis, kuris kalba iš lopšio ir Dievo leidimuprikelia molinius paukščius– nesumenkina Kristaus. Tai paaiškina Evangelijos temą, kuri jau yra pateikta, bet sistemingai sušvelninta ortodoksinės teologijos: kad dieviškasis veikimas kyla ne iš dvasinės brandos, savikontrolės ar sukauptos šventumo, bet iš radikalios vaikiškos priklausomybės nuo Dievo. Didžiausias stebuklas įvyksta ten, kur nėra pasitikėjimo savimi.
PRIEŠTARAVIMAS Nr. 1
„Ši interpretacija neigia Kristaus dieviškumą arba amžinąjį išankstinį egzistavimą.“
Ortodoksinis teiginys
Jėzus daro stebuklus, nes jis yra dieviškas; priklausomybės pabrėžimas pakenkia klasikinės kristologijos principams.
Atsakymas
Šis prieštaravimas painioja ontologinę tapatybę su funkcine pozicija.
Pačios Evangelijos tvirtina, kad Jėzus:
- „Nieką negali daryti iš savęs“ (Jono 5:19)
- „nekalba savo vardu“ (Jono 12:49)
- „mokosi paklusnumo“ (Hebrajams 5:8)
Tai nėra atsitiktinės pastabos. Jos apibrėžia būdą, kuriuo Jėzus gyveno žemėje. Sūnaus dieviškumas pasireiškia ne kaip savarankiška galia, bet kaip tobulas atvirumas Tėvui.
Korano pabrėžimas „su Dievo leidimu“ nepaneigia dieviškosios tapatybės; jis dar labiau išryškina tą patį modelį, kurį jau pateikia Evangelijos. Dieviškasis sūnystės ryšys nėra savaiminis veiksmas – tai nepertraukiamas priklausomumas.
Jei priklausomumas paneigtų dieviškumą, tuomet Naujasis Testamentas paneigtų pats save.
PRIEŠTARAVIMAS Nr. 2
„Stebuklai reikalauja dvasinės valdžios, o ne vaikiško pasyvumo.“
Ortodoksinis teiginys
Jėzaus stebuklai kyla iš dvasinės valdžios, užtarnautos ar parodytos per teisumą, paklusnumą ar dieviškąją tarnybą.
Atsakymas
Šis teiginys yra tekstu nepagrįstas ir teologiškai nenuoseklus.
Stebuklai Evangelijose:
- Niekada nėra susieti su Jėzaus dorybiniais pastangais
- Niekada nėra pateikiami kaip atlygis už paklusnumą
- Dažnai atliekami prieš pripažinimą ar tikėjimą
Svarbiausia, Jėzus aiškiai teigia:
„Kas nepriima Dievo Karalystės kaip vaikas, tas į ją neįeis.“
Jis nesako:
- „Kaip mokinys“
- „Kaip dvasiškai subrendęs tikintysis“
- „Kaip tas, kuris subrendo teisumu“
Vaikas nevykdo valdžios. Vaikas priima.
Korano stebuklas, kai moliniams paukščiams suteikiama gyvybė, šią logiką stumia iki ribos: neįsivaizduojamiausias kūrimo veiksmas įvyksta tada, kai Jėzus yra mažiausiai pajėgus pareikšti save. Tai nėra atsitiktinis simbolizmas. Tai teologinis tikslumas.
3-iasis prieštaravimas
„Gyvybės sukūrimas priklauso vien Dievui; ši istorija kelia šventvagystės pavojų.“
Ortodoksų teiginys
Tik Dievas sukuria gyvybę; priskiriant šį veiksmą Jėzui – net ir gavus leidimą – supainiojami Kūrėjas ir kūrinys.
Atsakymas
Šis prieštaravimas žlunga dėl savo pačių prielaidų.
Pirma, pačiame Šventajame Rašte jau yra:
- Dievas, įkvėpiantis gyvybę Adomui
- Elijas ir Eliziejus, prikeliančios mirusiuosius
- Apaštalai, gydantys ir prikeliančios
Kūrimas per dievišką tarpininkavimą nėra svetimas biblinei teologijai.
Antra, Korano tekstas aiškiai užkerta kelią šventvagystei, pabrėždamas:
„…su Dievo leidimu.“
Tai nėra apribojimas – tai teologinis esmė. Veiksmas nėra savaiminis. Jis yra visiškai skaidrus dieviškajai valiai.
Ironiška, kad ortodoksų nepasitenkinimas čia atskleidžia nerimą ne dėl šventvagystės, o dėl kontrolės praradimo virš dieviškosios galios. Priklausomas vaikas, kuris kuria gyvybę neprisiimdamas autorystės, teologiškai yra kur kas pavojingesnis savarankiškai religijai nei tolima visagalis figūra.
4-AS PRIEŠTARAVIMAS
„Tai kenkia dvasiniam augimui ir pašventinimui.“
Ortodoksų teiginys
Krikščioniškas gyvenimas apima dvasinį augimą; vaikiškumas yra tik pradžia, o ne tikslas.
Atsakymas
Šis prieštaravimas atskleidžia nesutarimo esmę.
Naujajame Testamente dvasinis augimas niekada neapibrėžiamas kaip padidėjęs savarankiškumas. Augimas – tai ne tapimas savarankiškesniu, kompetentingesniu ar dvasiškai turtingesniu. Augimas – tai tapimas labiau priklausomu, o ne mažiau.
Paulius nesako:
- „Kai subrendau, labiau pasitikėjau savimi.“
Jis sako: - „Kai esu silpnas, tada esu stiprus.“
Pašventinimas nėra kaupimas; tai laipsniškas atsisakymas pasitikėjimo savimi.
Korano vaikas Jėzus neprieštarauja krikščioniškam pašventinimui; jis atskleidžia, kas iš tiesų yra pašventinimas – sugrįžimas, o ne kilimas.
PRIEŠTARAVIMAS Nr. 5
„Dangus yra atlygis; pragaras – bausmė. Jūsų samprata iš naujo apibrėžia abu.“
Ortodoksų teiginys
Dangus ir pragaras yra teisiniai sprendimai, o ne egzistencinės priklausomybės ar autonomijos būsenos.
Atsakymas
Teismo kalba nepaneigia egzistencinės realybės — ji ją numato.
Šventajame Rašte pasmerkimas nuolat apibrėžiamas kaip:
- „Daryti tai, kas teisinga savo pačių akyse“
- „Pasitikėti savimi, kad esi teisus“
- „Nenorėjimas, kad Dievas mus valdytų“
Pragaras nėra vien bausmė; tai logiška radikaliai savarankiškumo pasekmė.
Priešingai, dangus apibūdinamas kaip:
- Vaikiškas paveldėjimas
- Visiškas pasitikėjimas
- Tobula vienybė su Dievu
Taigi, dangus ir pragaras nėra savavališki nuosprendžiai, bet visiškai įgyvendintos būsenos.
Korano Jėzus tai išreiškia itin aiškiai.
6-AS PRIEŠTARAVIMAS
„Ši interpretacija nesuderinama su ortodoksiniu krikščionybės mokymu.“
Ortodoksinis teiginys
Nors šis požiūris ir įdomus, jo neįmanoma suderinti su istorine krikščioniškąja doktrina.
Atsakymas
Istorija su tuo nesutinka.
Ši teologija glaudžiai sutampa su:
- Ankstyvųjų bažnyčios tėvų akcentuotu nuolankumu
- Vienuoliškosiomis atsisakymo tradicijomis
- Dykumos tėvų nepasitikėjimu dvasine kompetencija
- Liuterio theologia crucis
- Rytų ortodoksų kenozę
Tai, kam ji meta iššūkį, nėra pats krikščionybė, bet vėlesnis institucinis prisitaikymas prie dvasinės hierarchijos, nuopelnų ir pažangos naratyvų.
Jei ortodoksija negali toleruoti radikalaus priklausomumo, tai ortodoksija nukrypo – o ne Evangelija.
IŠVADA (Diskusijos baigiamoji kalba)
Korano vaikas Jėzus nekonkuruoja su Evangelijos Jėzumi.
Jis priverčia Evangeliją pasakyti tai, ką ji jau numato.
Dieviškoji galia neatsiranda ten, kur žmonės tampa dvasiškai įspūdingi.
Ji atsiranda ten, kur išnyksta pasitikėjimas savimi.
Didžiausias stebuklas įvyksta ne valdžios viršūnėje,
bet priklausomybės gelmėje.
Jei ši vizija sukrečia ortodoksinį krikščionybę,
tai galbūt todėl, kad ji sukrečia visas religijas, pagrįstas dvasiniais pasiekimais.