Nedaug Jėzaus mokymo ištraukų sukelia tiek daug diskomforto, sumaišties ir tylaus pasipriešinimo, kaip Mato evangelijos 5:38–42. „Atsuk kitą skruostą“, „duok ir savo apsiaustą“ ir „nueik papildomą mylią“ yra tokios pažįstamos, kad dažnai praranda savo aštrumą, tačiau tokios reiklios, kad joms retai paklūstama be pakartotinio aiškinimo. Bendras sunkumas slypi ne jų neaiškume, o tariamame neracionalume: jos prieštarauja pačiam pagrindiniam žmogaus impulsui siekti teisingumo, savigynos ir orumo. Būtent dėl šios priežasties ši ištrauka buvo suminkštinta iki moralinės simbolikos, pervadinta į herojišką nesmurtinį pasipriešinimą arba pateikta kaip strategija sugėdinti agresorius. Tačiau tokie skaitymai nepastebi tikrojo Jėzaus pamokymo tikslo. Jėzus nesiūlo socialinės etikos, kuria siekiama reformuoti agresorius, nei romantiško moralinio pranašumo idealo. Jis kalba apie kažką daug pavojingesnio ir daug intymesnio: vidinį mechanizmą, kuriuo Šėtonas per saviteisumu grįstą keršto jausmą pasiekia žmogaus širdį.
Tiesioginis Mato 5 literatūrinis kontekstas tai aiškiai parodo. Jėzus jau perspėjo, kad pyktis, peraugantis į panieką – kito vadinimas „kvailiu“, – veda į Geheną. Jis atskleidė geismą, slypintį po teisiniu nekaltumu ir skyrybomis, pateisinamomis techniniu teisumu. Visais atvejais nuodėmė, su kuria susiduria Jėzus, yra ne grubus amoralumas, o moraliai pagrįsta reakcija. Šiuos mokymus vienija ne pasyvumas, o įžvalgumas: Jėzus naikina iliuziją, kad teisumas apsaugo širdį. Mato 5:38–42 tęsia tą pačią trajektoriją. Antspaudas, ieškinys ir priverstinė mylia nėra pateikiami kaip moralinės problemos, kurias reikia spręsti; tai provokacijos, skirtos pažadinti tam tikrą klausytojo reakciją. Jėzui rūpi ne pati neteisybė, o dvasinis procesas, kurį jos pradeda, kai jos priimamos kaip pykčio, teismo ir pasmerkimo pateisinimas.
Čia esminė tampa antišėtoniško pasipriešinimo sąvoka. Šėtonas nėra autoritetas, kurį galima sabotuoti, nei varžovas, kurį galima nuversti gudriais moraliniais manevrais. Jis veikia parazitiškai, reikalaudamas sutikimo, erdvės ir moralinio racionalizavimo. Veiksmingiausia jo strategija yra ne atviras blogis, o teisumo verbavimas. Tą akimirką, kai žmogus sako: „Esu teisus, todėl turiu teisę atkeršyti“, durys atsiveria. Įsivyrauja pyktis, aplink nuoskaudą formuojasi tapatybė, o nuosprendis tampa natūralus. Jėzaus įsakymai įsikiša būtent šioje vietoje. Tai ne silpnumo, o atsisakymo aktai – atsisakymas leisti neteisybei virsti vidiniu užimtumu. Kito skruosto atsukimas nėra susijęs su orumu ar agresoriaus gėdinimu; tai sąmoningas atsisakymas leisti nuoskaudai virsti moraliniu pasmerkimu. Išorinis smūgis yra ribotas; vidinis sugedimas būtų visiškas žlugimas.
Ta pati logika vadovaujasi ir įsakymu atiduoti apsiaustą. Jėzus neteisina išnaudojimo ir neskatina dosnumo sukčiams kaip dorybės. Jis griauna moralinę teisę – reikalavimą, kad savo teisumą reikia ginti bet kokia kaina. Turto praradimas, kad ir koks skausmingas būtų, nėra tikrasis pavojus. Tikrasis pavojus yra vidinis sukietėjimas, kylantis, kai žmogus laikosi įsitikinimo, kad yra teisus. Šiuo požiūriu duoti daugiau, nei reikalaujama, yra ne altruizmas, o nusiginklavimas. Tai atima iš Šėtono patį instrumentą, kuriuo jis pasikliauja: eskalaciją nuo nuoskaudos iki teismo. Kas atrodo neracionalu teisingumo lygmeniu, dvasinio išsaugojimo lygmeniu yra iš esmės racionalu.
Įsakymas nueiti papildomą mylią dar labiau paaiškina mintį. Romos kareivis, kaip ir mušėjas bei ieškovas, nėra dėmesio centre. Išorinis veiksnys – imperinis, neteisingas ar despotiškas – galiausiai yra nesvarbus. Jėzus nemoko priešintis Romai ar paklusti Romai, bet abejingumo Romos valdžiai širdyje. Tikrasis priešas yra ne išorinis okupantas, o priešininkas, siekiantis įsikurti viduje per apmaudą ir tapatybę formuojantį pyktį. Antros mylios nuėjimas nereiškia, kad reikia nustebinti romėną ar parodyti moralinį didvyriškumą; tai reiškia, kad reikia užtikrinti, jog Šėtonas nerastų kur apsistoti. Išorinė prievarta yra laikina; vidinė okupacija yra katastrofiška.
Svarbu, kad Jėzus uždaro paskutinę spragą, uždrausdamas nuopelnus. „Duokite“, „skolinkite“ ir „nieko nesitikėkite mainais“ panaikina ne tik materialų atlyginimą, bet ir dvasinį kreditą. Paskutinė ir subtiliausia apgaulė būtų paklusti Jėzui, tuo pačiu metu maitinant pasididžiavimą – paverčiant patį paklusnumą pranašumo ženklu. Toks paklusnumas tik perkeltų Šėtono atramos tašką, o ne jį pašalintų. Jėzaus mokymas netoleruoja tokio kompromiso. Veiksmas turi būti atliekamas be savęs girimo, be savigyros, be tapatybės formavimo. Tai nėra skirta išaukštinti savąjį ego, bet jį nutildyti tą akimirką, kai jis tampa pavojingas.
Skaitant taip, Mato 5:38–42 nėra nei naivus idealizmas, nei neįmanomas moralizmas. Tai tikslu, griežta ir nesentimentalu. Jėzus neprašo savo pasekėjų ignoruoti neteisybės ar panaikinti įžvalgumo. Jis moko juos, kur įvyksta tikrasis pralaimėjimas: ne tada, kai žmogui daroma neteisybė, o tada, kai žmogus leidžia savo teisumui tapti dvasiniu ginklu prieš save patį. Priešas nėra tas, kuris muša, teisiasi ar įsako. Priešas yra balsas, kuris šnabžda: „Tu esi teisus smogti atgal.“ Ir, atrodytų, absurdiški Jėzaus įsakymai egzistuoja dėl vienos priežasties – užtikrinti, kad šis balsas niekada netaptų širdies šeimininku.