Mato 5:27–30 (ESV)
27 „Jūs girdėjote, kad buvo pasakyta: ‘Nesvetimauk’. 28 O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žiūri į moterį, jau svetimauja su ja savo širdyje. 29 Jei tavo dešinioji akis veda tave į nuodėmę, išlupk ją ir mesk šalin. Geriau tau netekti vieno savo nario, negu kad visas tavo kūnas būtų įmestas į pragarą. 30 Ir jei tavo dešinioji ranka veda tave į nuodėmę, nukirsk ją ir mesk šalin. Geriau tau netekti vieno savo nario, negu kad visas tavo kūnas būtų įmestas į pragarą.
Mato 5:27–30 yra plačiai žinomos, bet stebėtinai mažai suprantamos. Dauguma skaitytojų į šią ištrauką žiūri taip, tarsi Jėzus mokytų apie seksualinę moralę, geidulingą žvilgsnį prilygindamas svetimavimo aktui ir nurodydamas radikalias priemones pagundai išvengti. Šis skaitinys, nors įprastas ir, regis, paprastas, tampa daug mažiau įtikinamas, kai ištrauką grąžiname į platesnę Kalno pamokslo eigą ir dvasinius rūpesčius, kurie įkvepia Jėzaus mokymą. Jėzus nekalba dažnai apie seksualumą, bet Jis nuolat – ir su neatidėliotinu intensyvumu – kalba apie saviteisumo pavojus, veidmainystę ir dvasinio pakankamumo iliuziją. Kalno pamokslas nėra moralinių draudimų katalogas; tai susidūrimas su vidinėmis nuostatomis, kurios apakina žmogų ir neleidžia jam matyti dieviškojo gailestingumo poreikio. Todėl šią ištrauką turime skaityti per tą pačią prizmę, kurią Jėzus taiko ir kitiems savo paradoksaliems teiginiams. Kai vos keliomis eilutėmis anksčiau, kai Jis kalba apie žmogžudystę, Jo tikslas nėra sutapatinti pyktį su žmogžudyste, o atskleisti išdidumą, kuris sako: „Aš laikiausi įsakymo, nes neatlikau šio išorinio veiksmo“. Struktūra yra identiška, kai Jis kalba apie svetimavimą. Pagrindinis klausimas yra ne vidinės pagundos mastas, o klaidingas pasitikėjimas, kylantis iš to, kad žmogus nesulaužė šio išorinio įsakymo.
Jei Jėzus pirmiausia rūpintųsi seksualinių minčių reguliavimu, Jo mokymo tarnystė rodytų nuolatinį susidomėjimą šia tema. Tačiau jis to nedaro. Jis kalba prostitutėms, bet ne tam, kad pasmerktų jų seksualumą; Jis susiduria su religiniais lyderiais, bet ne dėl jų juslinių nesėkmių. Jo aštriausi žodžiai visada skirti tiems, kurie mano esantys teisiais dėl savo matomų pareigų atlikimo. Tai turėtų iš karto signalizuoti, kad Mato 5:27–30 vyksta kažkas gilesnio. Jėzus staiga nepersijungia nuo didžiųjų dvasinių nuolankumo ir vidinio skurdo temų, kad pasiūlytų siaurą moralinę taisyklę dėl geidulingų žvilgsnių. Vietoj to, Jis tęsia tą patį modelį: pradeda nuo svarbaus įsakymo, įvardija mažesnį vidinį aspektą ir tada naudoja tą aspektą kaip diagnostinį įrankį, kad atskleistų paslėptą dvasinio pasididžiavimo problemą. Fariziejus, kuris giria save už savo santuokinę ištikimybę, yra tokiame pačiame pavojuje, kaip ir fariziejus, kuris giriasi niekada nieko nenužudęs. Širdis, kuri taip pasitiki savotyrumu, yra ta pati širdis, kurią Jėzus siekia pažadinti, sujaudinti ir galiausiai išgelbėti.
Šioje ištraukoje Jėzaus vartojama kalba patvirtina šią interpretaciją. Jei tikslas iš tiesų būtų užkirsti kelią geismui, duotas patarimas yra stebėtinai nepraktiškas. Vienos akies pašalinimas nepašalina pagundos, nes kita akis lieka. Abiejų akių pašalinimas taip pat jos neišsprendžia, nes geismas kyla ne akyse, o širdyje ir vaizduotėje. Jėzus tikrai tai žino. Taigi šokiruojantis dešinės akies išrovimo ir dešinės rankos nukirtimo vaizdinys yra simbolinis. Šventojo Rašto ir senovės judaizmo simboline kalba dešinė akis yra sprendimo akis – kaip žmogus mato save, įvertina savo padėtį ir suvokia savo dvasinę būklę. Dešinė ranka yra žmogaus stiprybės, pasiekimų, išorinių veiksmų, kuriais žmogus bando įtvirtinti savo religinę tapatybę, ranka. Dešinė akis ir dešinė ranka kartu simbolizuoja savęs teisumo organus: tai, kaip žmogus mato savo dorybę ir kaip atlieka darbus, kurie, jo manymu, jį giria Dievui. Jėzus neragina žaloti kūno. Jis ragina amputuoti savęs iškėlimo organus.
Ši interpretacija taip pat giliai atliepia Jėzaus paveldėtą pranašišką tradiciją. Hebrajų raštuose svetimavimas dažnai simbolizuoja sandoros neištikimybę, o ne seksualinį priekabiavimą. Sakoma, kad Izraelis „svetimauja“ prieš Dievą, kai pasitiki stabais, sąjungomis su netikėliais ar vien savo jėgomis, o juk tokia išdavystė yra dvasinė, o ne kūniška. Kai Jėzus mini septintąjį įsakymą, Jo žydų auditorija iš karto atpažintų šį gilesnį sluoksnį. Geidulingas žvilgsnis tampa mokymo įrankiu, miniatiūriniu didesnio klausimo atspindžiu: širdies polinkio nuklysti nuo Dievo, pasitikėti savo moraliniu stabilumu ir prisiimti tyrumą ten, kur jo iš tikrųjų nėra. Neištikimybės metafora skirta ne sugėdinti seksualiai gundomuosius; ji skirta pažeminti dvasiškai savimi pasitikinčius. Ja siekiama parodyti, kad sandoros ištikimybė Dievui matuojama ne skandalingų veiksmų nebuvimu, o nuolankumu, nuoširdumu ir nuolatinio Dievo malonės poreikio suvokimu.
Šis aiškinimas taip pat turi svarbų psichologinį aspektą. Žmonių patirtis liudija, kad tikro liūdesio, krizės ar dvasinio pabudimo akimirkos nustumia į antrą planą ir net visai panaikina nereikšmingas pagundas. Kai žmogus giliai suvokia savo pažeidžiamumą Dievo akivaizdoje, kai jo išdidumas susvyruoja ir pasitikėjimas savimi išgaruoja, seksualinio pobūdžio geismas retai kada išlieka kaip dominuojantis impulsas. Jėzaus mokymas natūraliai dera su šia realybe. Žmogus, kuris „praranda dešinę akį“, kuris atsisako savo teisumo iliuzijos, kuris yra palūžęs dvasia, natūraliai pamato, kad mažesnės nuodėmės apskritai išgaruoja. Tiesiog neįmanoma nužiūrinėti kažkokius asmenis, kai paties gyvenimas kybo ant plauko. Pagunda silpnėja ne dėl fizinio žalojimo ar įkyraus budrumo, o dėl nuolankumo. Tikrai atgailaujanti širdis tampa pagrįsta, blaivi ir natūraliai ištikimesnė. Taigi Jėzaus mokymas veikia vienu metu psichologiniu ir dvasiniu lygmenimis: nukirskite išdidumą, ir gilesnė problema bus išspręsta pačioje pradžioje.
Galiausiai, kontekstas po šios ištraukos sustiprina simbolinį ir sandoros akcentą. Jėzus tiesiogiai pereina prie diskusijos apie skyrybas – dar vieną temą, kuri pranašiškoje tradicijoje turi metafizinę reikšmę. Skyrybos reiškia santykių nutraukimą, sandoros atsisakymą, ištikimybės išnykimą. Jėzus nesujungia nesusijusių moralinių temų; Jis audžia vieningą diskusiją apie ištikimybę – tarp sutuoktinių, bet dar svarbiau – tarp žmonijos ir Dievo. Skaitant nuosekliai, šie mokymai atskleidžia žmogaus ištikimybės trapumą ir pavojų, kylantį pasikliaujant teisėtumu ar išoriniais rezultatais kaip teisumo įrodymu.
Galiausiai Mato 5:27–30 nėra griežtas žmogaus silpnumo pasmerkimas, o maloningas kvietimas dvasiniam sąžiningumui. Jėzus ragina savo klausytojus atsisakyti klaidingo išorinio tyrumo saugumo ir atiduoti vidines pasididžiavimo struktūras, kurios apakina juos ir neleidžia jiems matyti dieviškojo gailestingumo poreikio. Ši ištrauka nėra grasinimas, nukreiptas į moraliai silpnus; tai gelbėjimosi ratas, ištiestas dvasiškai išdidžiams. Išplėšti „dešinę akį“ reiškia atsikratyti guodžiančios iliuzijos, kad galima stovėti prieš Dievą remiantis savo dorybe. Nukirsti „dešinę ranką“ reiškia atsisakyti idėjos, kad savo pasiekimai gali užtikrinti dvasinį saugumą. Kai jų atsisakoma, širdis tampa pajėgi tikrai ištikimybei – ne tik siauroje seksualumo srityje, bet ir platesniuose bei reikšmingesniuose santykiuose tarp tikinčiojo ir Dievo.