Papildomas esė prie „Šeimininko ir pieno“ palyginimo.
Šis palyginimas nėra literatūrinio sąmojo pratimas. Tai suspausta įsitikinimų sistemos išraiška – teologija, perteikta naratyviai, o ne teiginiais. Kiekvienas vaizdinys, kiekviena tyla, kiekviena įtampa turi intenciją. Toliau pateiktas tekstas skirtas ne paaiškinti palyginimą, o nušviesti įsitikinimus, kurie jį sukėlė.
Pasaulių Valdovas ir vaizduotės galia
Pirmoji eilutė – „Buvo pasaulių Valdovas“ – yra sąmoningai įžūli, bet ne provokacijai. Ji atspindi įsitikinimą apie valdžios, vaizduotės ir deleguoto valdymo prigimtį.
Mano supratimu, Logos (Jėzus Kristus) yra atskirtas nuo absoliutaus Dievo apibrėžimo. Logos yra dieviškas ne todėl, kad jis išsemia tai, kas yra Dievas, bet todėl, kad jam laisvai buvo patikėta dieviška valdžia. Jis sėdi soste, kuris buvo duotas, o ne užimtas. Šia prasme jis pagrįstai gali būti vadinamas pasaulių Viešpačiu arba Valdovu, o Dievas išlieka aukščiausiuoju visų pasaulių Valdovu.
Tuo pačiu metu palyginime vengiama aiškaus teologinio įvardijimo. Tai tyčia. Bet kuris žmogus, tikrąja prasme, yra nesuskaičiuojamų pasaulių šeimininkas: vaizduotės, ketinimų, kūrybos, atminties ir veiksmų pasaulių. Pasaulis gali egzistuoti visą gyvenimą arba sekundės dalį – bet jis vis tiek yra pasaulis. Galia įsivaizduoti jau yra deleguoto kūrimo forma. Palyginime yra vietos abiem interpretacijoms, nereikalaujant nė vienos.
Pyktis, autoritetas ir klaidingas dieviškojo rūstybės aiškinimas
Šeimintojo kova su pykčiu nėra atsitiktinė. Ji atspindi pasikartojantį modelį paties Jėzaus palyginimuose – karaliai, kurie grįžta supykę, šeimininkai, reikalaujantys ataskaitų, asmenys, kurių reakcijos atrodo staigios ar griežtos. Per dažnai šios asmenybės automatiškai tapatinamos su Dievu Tėvu. Aš atmetu šį tapatinimą kaip bibliškai nepagrįstą.
Nėra būtinybės, kad piktas šeimininkas palyginime atstovautų Dievui. Daugeliu atvejų tokios asmenybės yra literatūrinės priemonės – veidrodžiai, rodomi žmogaus autoritetui, įskaitant paties Jėzaus savęs supratimą kaip asmenį, kuris prisiima atsakomybę, bet nėra galutinis šaltinis.
Net Jėzus Evangelijose vaizduojamas besielgiantis taip, kad sujaukia supaprastintas dieviškosios ramybės sampratas: keikdamas figmedį, vartydamas stalus šventykloje. Šios akimirkos nėra Tėvo temperamento apreiškimas, o įtampos veikiamos valdžios tyrinėjimas. Palyginime Šeimininkas tvirtai laikosi šios tradicijos.
Kodėl Šimininkas eina pas Dievą
Buvo būtina, kad Šeimininkas eitų pas Dievą.
Tik Dievas yra tikrai gailestingas. Tik Dievas kuria – tiesiogiai arba per kitus. Palyginime pabrėžiamas skirtumas tarp deleguotos valdžios ir absoliutaus šaltinio. Nereikėtų piktintis nusilenkimo vaizdiniu. Net Jėzus Kristus randamas besimeldžiantis, paklusnus ir nusilenkiantis Dievui. Jei Sūnus tai daro, kiekvienas, kuriam patikėta valdžia, turi daryti tą patį.
Kreipinys „Tėve“ nėra atsitiktinis. Tai krikščioniškas išpažinimas, ir aš jo laikausi.
Karvių dovana ir gailestingumo prigimtis
Karvių banda yra gryna dovana – neprašyta, dosni ir tiksliai atitinkanti Šeimininko poreikius. Tai atspindi pagrindinį įsitikinimą: Dievas duoda anksčiau, nei Jo prašoma, ir tai, ką Jis duoda, yra pritaikyta individualiai, o ne bendro pobūdžio.
Karvių duodamas pienas yra gyvas gailestingumas. Gailestingumas nėra vien požiūris; tai kažkas, kas palaiko, maitina ir nuramina pyktį. Šeimininkas minta gailestingumu ir taip darydamas randa ramybę. Tai nėra simbolinis perteklius – tai psichologinis ir dvasinis realizmas. Gailestingas nusiteikimas natūraliai ištirpdo pyktį.
Vilkai, gamta ir mokymasis matyti iš viršaus
Vilkai nėra piktadariai moralizavimo prasme. Jie elgiasi pagal savo prigimtį. Palyginimas išlieka ištikimas kūrinijos dėsniams: plėšrūnai grobia. Ši ištikimybė yra svarbi.
Jų taikus vaizdavimas – snaudulys, pilnas, patenkintas – nėra literatūrinis triukas. Tai teologinis pratimas. Esame kviečiami išeiti iš savo moralinio kiauto ir pamatyti realybę iš aukštesnio požiūrio taško.
Čia remiuosi asmenine patirtimi. Kai buvau apvogtas, dalis manęs jautė tik netektį ir prievartą. Tačiau kita dalis – tylesnė, sunkesnė dalis – pastebėjo, kad vagys taip pat buvo žmonės. Jų širdys daužėsi kaip ir mano. Jie ieškojo palengvėjimo, paguodos, poilsio. Aš nepritariu jų veiksmams. Noriu teisingumo, apsaugos, pataisos. Tačiau įsivaizduoti juos amžinose kančiose reikštų kažką atimti iš mano paties žmogiškumo. Nenoriu būti susiskaldęs. Štai kodėl negaliu priimti pragaro idėjos kaip visiško atsiskyrimo.
Vilkai vaizduojami ilsėdamiesi, nes išmokti taip matyti yra būtina gailestingumui.
Karvių užtarimas ir atleidimo kaina
Karvių sielos reaguoja lygiai taip pat, kaip atsakytų įsikūnijęs gailestingumas: jos užtaria savo žudikus. Tai ne naivumas. Tai nuoseklumas. Viskas, kas susiję su karvėmis – jų pienas, jų kūnai, jų sielos – yra gailestingumas.
Vis dėlto palyginimas nenori čia sustoti.
Šeimintojo klausimas – „O kaip aš? Aš praradau pieną.“ – įveda aspektą, kurio dažnai nėra moraliniame pasakojime: kainą, kurią patiria tas, kuris atleidžia.
Gailestingumas yra gerai. Atleidimas yra tikras. Tačiau gailestingumas, kuris nieko daugiau neduoda, palieka autoritetą tuščią. Pati Evangelija yra persmelkta šios įtampos. Jėzus nuolat kalba apie vaisius – medžius, kurie juos veda, tarnus, kurie juos daugina, vynmedžius, kurie turi duoti vaisių arba būti nupjauti.
Šeimintojas neneigia karvių teisumo. Jis susiduria su praktine tiesa: gailestingumas, kuris nebėra įsikūnijęs, negali būti suvartotas.
Pienas ir mėsa: nuo gailestingumo gavimo iki jo gamybos
Antrasis karvių atsakas yra teologinė palyginimo šerdis:
„Mes duodame ne tik pieną, bet ir mėsą.“
Dievo planas niekada nebuvo primityvus. Pats praradimas gali būti pedagoginis. Kai pašalinamas išorinis gailestingumas, tas, kuris juo rėmėsi, yra kviečiamas kurti gailestingumą iš vidaus.
Analogija yra kūniška ir sąmoninga: kai vitamino D papildai išnyksta, kūnas turi žengti į saulę. Priklausomybė turi subręsti į dalyvavimą.
Šeimininko gebėjimas priimti šį argumentą įrodo, kad jį jau suformavo gailestingumas. Tik gailestingą būtybę gali įtikinti gailestingumas.
Teismas kaip atkūrimas, o ne kerštas
Karvės netoleruoja vilkų veiksmų. Jos priešinasi žalai dėl žalos. Pataisymas neatmetamas – žiaurumas atmetamas.
Paskutinis Šeimininko teismas nėra nei pataikaujantis, nei smurtinis. Tai edukacinis atkūrimas. Vaidmenų pasikeitimas yra žinoma pedagoginė priemonė Jėzaus mokyme – labiausiai žinoma istorijoje apie Lozorių ir turtuolį vyrą.
Teismas čia yra ne sunaikinimas, o demaskavimas. Ar tie, kurie suvartojo gailestingumą, dabar gali jį sukurti? Ar teisieji gali išgyventi be išorinio tiekimo?
Paskutinės deklaracijos daugiskaitos tonas atkartoja senovės Raštą – kūrimas kaip bendras veiksmas, o ne vienišas viešpatavimas.
Kodėl palyginimas baigiasi žodžiu „pienas“
Paskutinėje eilutėje sąmoningai išlaikomas žodis „pienas“, o ne pakeičiamas žodžiu „gailestingumas“. Pienas išsaugo įkūnytą gailestingumą. Jis išsaugo įkūnytą teologiją. Jis verčia skaitytoją klausti ne to, ar jis pritaria gailestingumui, o ar jis gali jį sukurti.
Abstrakcija užbaigia klausimus. Simbolis juos palaiko.
Baigiamasis apmąstymas
Šis palyginimas skirtas ne paguosti. Jis skirtas formuoti. Jis klausia, ar gailestingumas yra kažkas, ką mes tiesiog gauname, ar kažkas, kuo galime tapti.
Ir jis palieka šį klausimą ten, kur jam ir vieta:
ne doktrinoje,
ne bausmėje,
o pačiame gyvenime.