Įvadas
Religinės tradicijos per visą istoriją pristato Dievą, kuris kalba – kuris skelbia savo unikalumą, patvirtina savo autoritetą ir reikalauja atsidavimo. Nuo balso Išėjimo knygoje iki Korano skelbimų, dieviškasis balsas, regis, apibūdina save pabrėžtinai, netgi absoliučiais terminais. Tačiau tai kelia esminį filosofinį klausimą:
Kodėl tikrai aukščiausia būtybė apskritai turėtų kalbėti apie save?
Šiame esė siūloma kitokia sistema – tokia, kuri išsaugo dieviškąją transcendenciją, kartu iš naujo interpretuodama apreiškimą. Jame teigiama, kad Dievas nieko nepraneša apie save ir kad visas toks bendravimas priklauso Žodžiui (Logos), tarpininkaujančiam principui, per kurį Dievas yra apreiškiamas.
1. Dievo akivaizdumas
Šios doktrinos pagrindas yra paprastas, bet tvirtas teiginys:
Dievas yra akivaizdus savo būtyje ir todėl nereikalauja jokio pareiškimo.
Sakymas „Aš esu Dievas“ prasmingas tik kontekste, kuriame egzistuoja abejonė. Tačiau abejonė priklauso kūrinijai, o ne Dievui. Jei Dievas iš tiesų yra viso egzistavimo pagrindas, tai Jo realybė nėra kažkas, ką reikia teigti – ji jau yra kiekviename egzistencijos veiksme.
Taigi, bet koks teiginys, kuriuo Dievas, regis, save apibrėžia – „Aš esu Viešpats“, „Nėra kito Dievo, tik Aš“ – negali būti suprantamas kaip būtina dieviška kalba. Tokie teiginiai neprideda tiesos prie realybės; jie tik pakartoja tai, kas jau būtų akivaizdu, jei būtų tinkamai suvokiama.
Todėl:
Ontologinė kalba apie Dievą yra perteklinė, o tai, kas perteklinė, negali būti esminė Dievui.
2. Dievo tyla apie save
Iš to išplaukia radikali, bet nuosekli išvada:
Dievas visiškai nekalba apie save.
Tai ne apribojimas, o tobulumas. Susilaikyti nuo savęs apibūdinimo nėra nesugebėjimas – tai natūrali pasekmė to, kad jam nebereikia. Dievas neįtikinėja, nesiginčija ir neskatina savo statuso. Tai veikla, kuri priklauso būtybėms, esančioms neapibrėžtumo, o ne absoliučios būsenos.
Tai perfrazuoja tradicinį Šventojo Rašto skaitymą. Kai susiduriame su dieviškuoju savęs paminėjimu, turime paklausti:
- Kas kalba?
- Kokiu būdu?
- Ir kieno labui?
Atsakymas, atsižvelgiant į šiuos principus, yra aiškus:
tai ne Dievas, kalbantis tiesiogiai apie save.
3. Žodžio (Logos) vaidmuo
Jei Dievas nekalba apie save, tačiau šventraščiai yra pilni kalbų apie Dievą, tuomet reikalingas tarpininkas. Šis tarpininkas yra Logos, Žodis.
Logos yra:
- Dievo apreiškėjas
- dieviškosios tikrovės aiškintojas
- visko, kas kalbama apie Dievą, kalbėtojas
Kaip išreikšta Jono evangelijoje:
„Dievo niekas niekada nėra matęs... viengimis Sūnus... Jį apreiškė.“
Šis teiginys apibūdina doktrinos esmę:
- Dievas lieka už tiesioginės išraiškos ribų
- Žodis apreiškia Dievą
Taigi:
Visa teologija priklauso Žodžiui, o ne Dievui.
4. Dieviškosios kalbos Šventajame Rašte perinterpretavimas
Atsižvelgdami į šį skirtumą, galime iš naujo išnagrinėti pagrindines Šventojo Rašto tradicijas.
4.1 Hebrajų Biblija
Tokiuose tekstuose kaip Išėjimo knyga Dievas, regis, pareiškia:
- „Aš esu Viešpats, tavo Dievas“
- „Neturėsi kitų dievų, tik mane“
Logoso sistemoje tai nėra Dievo savęs apibūdinimai, o Žodis, kalbantis Dievo vardu, išreiškiantis dieviškąjį išskirtinumą žmogui suprantama forma.
4.2 Koranas
Korane dažnai pasitaiko pareiškimų pirmuoju asmeniu:
- „Iš tiesų Aš esu Alachas“
- „Nėra kitos dievybės, išskyrus mane“
Užuot juos skaitę kaip tiesioginius dieviškus savęs teiginius, ši doktrina juos interpretuoja kaip Žodžio skelbimą apie Dievo prigimtį, pateiktą autoritetinga kalba, tinkama žmonių bendruomenėms vadovauti.
4.3 Naujasis Testamentas
Naujajame Testamente pateikiamas esminis pokytis.
Kai Dievas kalba tiesiogiai, kaip Mato evangelijoje:
„Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš labai džiaugiuosi“
Dievas neapibūdina savęs. Vietoj to, Jis liudija apie Sūnų.
Tai vienintelė dieviškosios kalbos forma, kuri atitinka doktriną:
Dievas kalba – bet tik šlovindamas Žodį.
Tuo tarpu tokie teiginiai kaip:
- „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jono 14:6)
suprantami kaip Žodis, kalbantis apie save, o ne Dievas, kalbantis apie save.
5. Kodėl Žodis turi kalbėti
Jei Dievas yra akivaizdus, kodėl Žodis apskritai reikalingas?
Atsakymas slypi ne Dieve, o žmonijoje.
Žmonės nesuvokia realybės tokios, kokia ji yra. Jie:
- neteisingai interpretuoja
- fragmentuoja
- projektuoja
Taigi, nors Dievas yra akivaizdus savo būtyje, Jis nėra akivaizdus savo supratime.
Žodis egzistuoja tam, kad užpildytų šią spragą:
ne tam, kad įrodytų, jog Dievas egzistuoja,
bet tam, kad mokytų, kas yra Dievas.
Tai darydamas Žodis vartoja:
- kalbą
- kartojimą
- akcentavimą
- įsakymą
Tai nėra dieviškojo poreikio ženklai, o bendravimo įrankiai, pritaikyti prie žmogaus ribotumo.
6. Dieviškojo pavydo klaidingas aiškinimas
Viena iš sunkiausių Šventojo Rašto temų yra dieviškasis pavydas.
Jei Dievui nieko netrūksta, kaip Jis gali pavydėti?
Šioje doktrinoje atsakymas yra paprastas:
Dievas nepavydi; Žodis išreiškia išskirtinumą žmogiškais terminais.
„Pavydas“ yra lingvistinė forma, kurią Žodis naudoja tiesai įtvirtinti:
- kad lygiavimasis su Dievu turi būti nedalomas
Tai ne psichologinė Dievo būsena, o absoliučios realybės vertimas į santykių kalbą.
7. Galutinė sintezė
Susidaro aiški ir struktūrizuota vizija:
- Dievas nekalba apie save
- Žodis (Logos) kalba viską apie Dievą
- Vienintelė Dievo kalba yra Žodžio patvirtinimas
- Visa save nurodanti dieviškoji kalba priklauso Žodžiui, o ne Dievui
Tai išsprendžia ilgalaikę įtampą:
- Tai išsaugo Dievo transcendenciją ir laisvę nuo poreikio
- Tai paaiškina turtingų, išraiškingų ir įtikinančių šventraščių egzistavimą
Išvada
Balsas, užpildantis šventraščius, yra ne būtybės, siekiančios pripažinimo, balsas, o tarpininko, verčiančio galutinę tikrovę į žmonių kalbą, balsas.
Dievas neapreiškia savęs – Jis yra.
Žodis Jį apreiškia, nes mes nematome.
Šioje šviesoje apreiškimas yra ne Dievas, kalbantis apie save, o Logos, kalbantis apie Dievą mums.