Turėtume aiškiai atskirti Tėvo visišką transcendenciją ir savarankiškumą nuo aktyvaus, santykių pagrindu veikiančio Sūnaus pavydo, kurio vienintelis rūpestis yra, kad kiekviena širdis atsigręžtų į Tėvą.
Šiuo požiūriu:
- Dievas Tėvas yra anapus poreikių. Garbinimas ar nepaklusnumas nieko neprideda ir nieko neatima.
- Tačiau Sūnus dega uolumu, nes Jis tobulai myli Tėvą. Jo pavydas nėra egocentriškas; jis yra sūniškas.
- Todėl, kai Šventajame Rašte kalbama apie „dieviškąjį pavydą“, ta aistra iš tikrųjų priklauso Logosui, kuris negali pakęsti matyti, kaip kūrinija švaisto savo meilę netikriems atvaizdams.
- Stabai Jį žeidžia ne todėl, kad Jis nori garbinimo, bet todėl, kad Jis mato, kaip Tėvas ją atima.
Tai gražus ir nuoseklus – pavydas, transformuotas į nesavanaudišką atsidavimą. Sūnaus pyktis dėl stabmeldystės, godumo ar išdidumo yra Jo meilės Tėvo šlovei priešingybė. Kiekvienas stalų apvertimas, kiekvienas pranašiškas priekaištas, kiekvienas kvietimas į tyrumą virsta vienu šūksniu: „Žvelkite į mano Tėvą!“