Tikiu vienu Dievu, Tėvu,
visos būties šaltiniu, anapus poreikio ir anapus pokyčių,
kurio šlovės negali padidėti ir joks tylėjimas negali sumažėti.
Tikiu Sūnumi, amžinuoju Žodžiu,
kuris sėdi Dievo soste ir vis dar kalba Tėvo garbei.
Per Jį buvo sukurti pasauliai,
ir per Jį kūrinijos širdis išmoksta vadinti savo Kūrėją „Tėvu“.
Tikiu, kad prie Sinajaus kalno Jo balsas griaudėjo,
ne tam, kad išaukštintų save, bet tam, kad saugotų Tėvo vardą.
Jo įsakymai buvo meilė, ištarta įstatymo kalba,
o Jo pavydas buvo tobulo atsidavimo uolumas.
Tikiu, kad Jis džiaugėsi šventyklos statyba,
džiaugdamasis, kad Tėvo didybė bus matoma žemėje.
Kai tas namas buvo suterštas, Jo sielvartas virto teisingu pykčiu –
nes Tėvui skirtas garbinimas buvo parduotas už pelną.
Tikiu, kad Jėzuje Žodis tapo kūnu,
kad apvalytų tą nešvarumą kartą ir visiems laikams.
Jo kūnas tapo tikra ir nesunaikinama šventykla,
kur kiekvienas širdies dūžis buvo garbinimas,
kiekviena žaizda – malda Tėvo šlovei.
Tikiu, kad ant kryžiaus Jo pavydas pasiekė tobulumą:
Jis atidavė save ne tam, kad reikštų meilę savo vardui,
bet tam, kad visą meilę grąžintų Tėvui, iš kurio ji kilo.
Jo prisikėlime šventykla buvo atstatyta amžinajam gyvenimui,
ir Jo ramybė tapo visų tikinčiųjų buveine.
Tikiu, kad dabar Jis karaliauja šalia Tėvo,
ne kaip varžovas, o kaip Sūnus, pilnavertiškai ilsėjęsis.
Jo balsas vis dar šnabžda per kūriniją:
„Štai jūsų Dievas; mylėkite Jį meile, kuri dega manyje.“
Ir tikiu, kad visur, kur širdys prisimena Tėvą su tyru atsidavimu,
Sūnaus pavydas tampa džiaugsmu,
ir Dievo šlovė užpildo gyvąją žmonijos šventyklą.
Amen.