Meilė be savisaugos
Jautrioji Jėzaus Kristaus (Logos) vieta yra jo absoliuti meilė Dievui Tėvui – meilė, tokia užvaldanti, kad nepalieka vietos savanaudiškumui, savisaugai ar rūpesčiui dėl proporcingumo.
Ši meilė ne tik motyvuoja Jėzų vykdyti Tėvo valią; ji jį išsekina. Ji sugeria jo gyvenimą, jo reikalavimus, teises, jo sostą. Visa jo egzistencija orientuota tik į vieną tikslą: kad Tėvas būtų mylimas, pažintas ir laisvai garbinamas. Ne verčiamas. Ne reikalaujamas. Mylimas.
Žemiškai žiūrint, tai Jėzų pastato į nuolat nepalankią padėtį. Paradoksalu, bet jis yra priklausomas nuo žmonių reakcijos. Jis negali priversti mylėti Tėvo. Dėl to bet koks tikras dalyvavimas jo misijoje – net ir mažiausias – jam tampa neįsivaizduojamai brangus.
Tai paaiškina radikalų neproporcingumą, persmelkiantį Evangelijų pasakojimus.
Neproporcingas atlygis
Tiems, kurie palieka šeimą, pragyvenimo šaltinį ar statusą, kad sektų Jėzumi, žadama valdžia gentims, sostams, karalystėms. Žmogiškai vertinant, tai absurdiškai nesubalansuota: menkas žmogaus indėlis, kosminis atlygis.
Tačiau tai ne neteisybė – tai iš meilės gimusi desperacija.
Jėzus nesidera iš stokos; jis duoda iš gausos. Jis nesaugo savo sosto; jis bando jį atiduoti. Jei Izraelio gentis valdys kiti, ką valdys Jėzus? Nieko – ir jam tai visiškai nerūpi.
Jam rūpi ne kas valdo, o tai, ar tarnaujama Tėvui. Galia, autoritetas, titulai – tai tik priemonės, kurių jis sutinka akimirksniu atsisakyti, jei kas nors pradės dirbti kartu su juo.
Petras Uola: paskatinimas, o ne ontologija
Teiginys, kad Petras yra „uola, ant kurios bus pastatyta bažnyčia“, diskutuojamas šimtmečius. Tačiau vienas aspektas nuolat nepastebimas: tai perteklinis dosnumas.
Bažnyčia ontologiškai nėra pastatyta ant Petro. Ji pastatyta ant Kristaus – jo kūno, jo mokymo, jo pasiaukojančio gyvenimo. Teiginys apie Petrą veikia mažiau kaip metafizinis teiginys, o labiau kaip dosnus paskatinimas.
Jėzus yra pasirengęs pasakyti beveik viską – perdėm patvirtinti, išaukštinti, įgalinti – jei tai sustiprins ką nors, kad jis galėtų tęsti misiją dėl Tėvo. Jis tiesiog verbuoja bendradarbius.
Ryški paralelė: Jėzus ir Mahometas
Daugelis krikščionių jaučiasi įžeisti, kai musulmonai teigia, kad Mahometas yra pranašų antspaudas, arba kai islamo tradicija vaizduoja Jėzų grįžtantį, bet pasitraukiantį į šalį, kad kitas vestų maldą. Tačiau žiūrint per Logos logiką, ši scena atrodo ne įžeidžianti, o puikiai atitinkanti jo charakterį.
Jėzaus pasitraukimas į šalį, kad kitas galėtų vesti vieno Dievo pagarbinimą, nėra pažeminimas; tai yra jo esybės išpildymas.
Jei Mahometas buvo vienintelis, kuris prisiėmė milžinišką užduotį atkurti bekompromisį monoteizmą, raginti milijonus paklusti Dievo vienybei, ištverti atstūmimą ir konfrontaciją, kad tai padarytų, tai kodėl Jėzus to negerbtų?
Jei Jėzus pripažįsta kaip savąjį kiekvieną, kuris bendradarbiauja siekdamas jo tikslo, tai titulai tampa antraeiliai. Jėzus laisvai atsisakytų kiekvieno savo titulo, jei tai bent šiek tiek padidintų Tėvo garbę.
Tai ne reliatyvizmas. Tai radikalus kristologinis pasitikėjimas.
Giminystė įgyta be kraujo, Karalystė atvira užgrobimui
Pats Jėzus pareiškė, kad kiekvienas, kuris vykdo Dievo valią, yra jo brolis, sesuo ir motina. Šeima, kaip ir valdžia, nėra ribojama – ji atvira pasiimti.
Dangaus karalystė nėra atsargiai išdalinama; ji paliekama atvira. Tie, kurie tai supranta, ją užgrobia – ne užkariaujant pagal žemišką suvokimą, o susijungiant su visa apimančia Jėzaus meile Tėvui.
Ir šį modelį išrado ne vienintelis Jėzus. Jis atspindi paties Tėvo veiksmą: viską atiduoti Dievo Sūnui. Ką daro Tėvas, Logosas kartoja. Ką daro Logosas, jo pasekėjai kviečiami taip pat daryti.
Paskutinis judesys: viskas grįžta pas Tėvą
Galiausiai viskas grįžta pas Tėvą – ne todėl, kad Tėvas to reikalauja, bet todėl, kad Dievo Sūnus jį be galo myli. Ir tie, kurie seka Logosu, tai daro ne iš pareigos, o todėl, kad yra įstrigę toje pačioje atsidavimo gravitacinėje traukoje.
Tai ne galios teologija.
Ne nuopelnų teologija.
Tai savęs ištuštinimo meilės teologija, tokia kraštutinė, kad sukuria dosnumą, kuris iš išorės atrodo neracionalus.
Ir kai tai pamatai, Evangelija nustoja būti gluminanti – ir tampa visiškai nuosekli.