Jei garbinimas yra natūrali laimės kalba, iš karto kyla klausimas: kodėl šventieji raštai apie garbinimą kalba įsakymų, įsipareigojimų, atlygio ir bausmės kalba? Kodėl jie nuolat ragina žmones šlovinti Dievą, kartais net įspėdami apie pasekmes, jei jie to nepadarys?
Atsakymas slypi skirtume tarp galutinio Tėvo ketinimo ir ugdančio Žodžio vaidmens.
Žmonės retai suvokia realybę giliausia jos forma. Dauguma žmonių gyvena matomoje įvykių linijoje: sėkmė ir nesėkmė, laimėjimas ir praradimas, malonumas ir kančia. Dėl šios priežasties jų elgesį paprastai lemia tiesioginės motyvacijos. Jie reaguoja į atlygio pažadus, įspėjimus apie praradimus ir raginimus atlikti pareigą.
Dėl šios priežasties Dievo Žodis dažnai išsireiškia kalba, tinkama žmogaus supratimui. Raštas ragina žmones garbinti Dievą, žada laimę tiems, kurie paklūsta, ir įspėja tuos, kurie nusigręžia. Ši kalba veikia kaip ugdymo forma. Ji moko žmones orientuoti savo gyvenimą į Dievą net tada, kai jie dar nesupranta gilesnės tikrovės struktūros.
Šia prasme Žodis veikia kaip pedagogas.
Kartais pedagogas skatina, kartais įspėja, kartais supaprastina sudėtingas tiesas, kad nukreiptų mokinį teisingo elgesio link. Tikslas yra ne tik perteikti abstrakčias žinias, bet ir formuoti sielos įpročius.
Jėzaus Kristaus mokymai aiškiai atskleidžia šį ugdymo principą. Kalbėdamas apie meilę savo priešams, jis paaiškino, kad mylėti tuos, kurie mus jau myli, reikia nedaug pastangų. Net netikintys žmonės daro tą patį.
„Jei mylite tuos, kurie jus myli, kokį atlygį gaunate? Argi ir muitininkai to paties nedaro?“
– Biblija, Mato 5:46
Esmė ta, kad veiksmai, atlikti palankiomis aplinkybėmis, mažai ką atskleidžia apie gilesnį sielos charakterį. Tikrasis žmogaus matas išryškėja, kai aplinkybės pasisuka priešinga kryptimi.
Tas pats principas taikomas ir Dievo garbinimui.
Kai gyvenimas klostosi gerai, lengvai kyla šlovinimas. Žmonės natūraliai išreiškia džiaugsmą, kai susiduria su gerumu. Net tie, kurie netiki Dievu, švenčia gyvenimą, kai patiria laimę. Pats jų džiaugsmas tampa numanoma Dievo šlovinimo forma, nesvarbu, ar jie įvardija jo šaltinį, ar ne.
Tėvo požiūriu, bet kurio žmogaus džiaugsmas jau įgyvendina gyvenimo dovanos tikslą. Tikinčiojo laimės šauksmas ir ateisto laimės šauksmas išreiškia tą patį gerumo pripažinimą.
Tačiau šis natūralus šlovinimas dar neatskleidžia, kur iš tikrųjų yra siela.
Lemiamas momentas ateina, kai laimės nematyti.
Įsivaizduokite ką tik apiplėštą žmogų. Įvykis yra realus ir skausmingas. Galimos kelios reakcijos. Žmogus gali keikti gyvenimą ir nusivilti. Jis gali bandyti visiškai ignoruoti įvykį. Arba jis gali pranešti apie nusikaltimą ir tęsti savo gyvenimą, viduje šlovindamas Dievą – ne už patį apiplėšimą, o už likusį gyvenimą.
Ši reakcija panaši į Jobo reakciją, kuris pareiškė:
„Viešpats davė, Viešpats atėmė; tebūnie pašlovintas Viešpaties vardas.“
– Biblijos Jobo 1:21
Jobas neneigė kančios. Netektis buvo reali. Tačiau jo pagyrimas atskleidė, kad įvykis neapibrėžė galutinės jo gyvenimo realybės.
Šiuo garbinimo aktu Jobas elgėsi taip, tarsi jo gyvenimas priklausytų kitai egzistencijos linijai – tokiai, kurioje Dievo gerumas išliko nepakitęs nepaisant laikinų praradimų.
Perkeltos realybės (ang. Relocation) supratimo kontekste ši reakcija įgauna gilesnę prasmę. Kai žmogus šlovina Dievą nepaisydamas sunkumų, jis susilygina su realybės linija, kurioje galiausiai vyrauja laimė ir gėris.
Divo garbinimas tampa gyvenimo pagal tą gilesnę realybę veiksmu, net kai ji dar nematoma.
Todėl Dievo Žodis ragina žmones nuolat garbinti Dievą, nes garbinimas ugdo sielą išlikti suderintai su ta realybe. Net jei žmogus garbina dėl netobulų priežasčių – iš baimės, vilties gauti atlygio ar tiesiog paklusnumo – pats veiksmas sustiprina ryšį su realybe, kurioje gėris pilnai egzistuoja.
Štai kodėl edukacinė Šventojo Rašto kalba gali pabrėžti atlygį ir bausmę, neprieštaraudama gilesnei tiesai.
Rojaus pažadas tarnauja kaip praktinis vadovas žmonėms, išgyvenantiems nelaimę. Jis skatina juos orientuoti savo gyvenimą į Dievą. Tačiau gilesnė Rojaus prasmė yra ne tik atlygis, suteikiamas po paklusnumo. Rojus yra jau egzistuojanti realybė, kurioje pilnai egzistuoja laimė, skatinanti garbinimą.
Garbinant Dievą siela išmoksta gyventi taip, tarsi jau priklausytų tai realybei. Ir vieną dieną, kai egzistencijos linijos susijungia, ta paslėpta realybė tampa matoma.